Imigrantai ir stereotipai Izraelyje

Kaip žinia, Izraelis oficialiai neturi vientisos imigracijos politikos nežydams. Prasidėjus Antrajai intifadai ir stipriai apribojus palestiniečių galimybes judėti teritorijoje, Izraelyje staiga pritrūko juodadarbių. Pagal prigimtinę teisę atvykusių rusakalbių su nepripažintais diplomais bei etiopų, kurie, kad ir kaip laikytųsi tradicijų, tik sąlyginai buvo pripažinti žydais, nepakako. Buvo pasirašyti tarpvyriausybiniai susitarimai: su Kinija – dėl statybininkų, su Tailandu, rodos, dėl žemės ūkio darbininkų, su Filipinais – dėl slaugų. Slaugai atvyksta ir iš Moldovos. Tačiau, sužinoję apie tokią darbo rinką, daug žmonių iš tų ir kitų valstybių atvyko su turistinėmis vizomis, atseit į piligriminę kelionę, ir pasiliko nelegaliai. Prie jų prisijungia afrikiečiai darbininkai ir pabėgėliai. Todėl niekas tikrai nežino, kiek Izraelyje yra užsieniečių darbininkų. Stengiamasi, kad, atbuvę jiems skirtą laiką, legalūs darbininkai išvažiuotų ir atvažiuotų nauji. Tačiau po penkerių metų ar pan., susikūrę savo gyvenimą čia, jie nelabai nori išsikelti. Filipinietės slaugės kartais palieka šeimininkus, jei yra labai žeminamos ar patiria seksualinį priekabiavimą, bet jų viza pririšta prie konkretaus žmogaus, todėl, jei sumokėta kalnas pinigų įdarbinimo agentūrai, nusipirktas bilietas į Izraelį, o lauktieji pinigai staiga pabėga, likti nelegaliai irgi tampa viliojančia galimybe.

Neseniai vietoj migracijos policijos, atskaitingos Vidaus reikalų ministerijai, buvo sukurtas Ozo dalinys, kuris neatlieka kitų policijos funkcijų (tik gaudo ir deportuoja migrantus) ir yra atskaitingas… praktiškai niekam. Šiuo metu svarstomas įstatymas kriminalizuos ne tik nelegalią migraciją, bet ir pagalbą tokiems migrantams (taigi nevyriausybinės organizacijos, dalijančios maistą, drabužius, padedančios vaikams, taip pat atsidurs pavojuje). Tačiau kol kas į tai nesigilinkime. Kaip matote, paminėjau žodį „vaikai“. Iš kur atsiranda vaikai, jei darbininkai gali legaliai atvykti tik dirbti ir neturi teisės atsivežti šeimos?

Na, vaikai gimsta. Gyvenant šalyje daug metų, susiformuoja naujos poros. Kai kada atvažiuoja sutuoktinis. Kas gali, stengiasi atsivežti vaikus, bet tai labai rizikinga. Izraelyje veikia pažangus įstatymas, pagal kurį kiekvienas vaikas turi teisę į išsilavinimą, nepriklausomai nuo tėvų statuso. Tačiau tai nereiškia, kad vaikai negali būti deportuoti. Vis dar „kabo“ sprendimas, pagal kurį netrukus planuojama deportuoti apie 1200 Izraelyje gimusių vaikų. Įvairios nevyriausybinės organizacijos maldauja jų pasigailėti ir suteikti jiems jei ne pilietybę, tai kokį nors legalų statusą. Šie vaikai užaugo Izraelyje, kalba hebrajiškai (gana įspūdingas vaizdelis, kai gatve eina ir be akcento hebrajiškai tarška du afrikiečiai ir kinas). Tėvų gimtosiose šalyse jie nėra buvę, dažnai ir šeimoje vartoja hebrajų kalbą, todėl tėvų gimtąją moka tik pasyviai, be to, priklausomai nuo biurokratinės kūdikio registravimo procedūros, tikrai ne visi automatiškai gavo tėvų valstybių pilietybę. Žodžiu, bėda. Kartą stebėjau kokių 9-10 metų kinę, plepančią stotelėje su izraelietėmis draugėmis. Ji buvo tokia izraelietiška – greitakalbė, sėdėjo išdribusi ant suoliuko, su įsispiriamomis šlepetėmis ir nusilupusiu rožiniu nagų laku. Galvojau: kokia ateitis jos laukia? Visas jos gyvenimas pastatytas ant NE, NEteisėta. Jos tėvų viza kažkada baigsis. Jei ji norės likti čia – blogai. Jei įsimylės izraelietį bendraklasį – blogai… Na, gal nebūtinai, nes tarp telaviviečių vaikinų (ypač aškenazių) labai madinga nukabinti azijietę (ne darbininkę, žinoma, o sutiktą kelionėse po pasaulį), ir jie jas legalizuoja. Tačiau spėju, kad juos traukia ne išvaizda, o tas mitas apie Azijos merginų manieras. O čia gi – gryna izraelietė, kalbanti garsiai, kad visas kvartalas galėtų konspektuoti, tokia, kuri ir aštriai atsakys, ir išdės į šuns dienas, ir pastums, jei reikės.

Žodžiu, bėda. Izraelio politikai visiškai pasirašytų po kažkurio vokiečių politiko pasisakymu apie turkus Vokietijoje: „Norėjome importuoti darbo jėgą, o atvažiavo žmonės…“ Visi suka galvas, ką čia daryti, juk tarsi kažkaip ir nesinori suteikti tokiam būriui nežydų teisės ilgą laiką čia gyventi, bet, nieko nedarant, situacija tik blogėja. Akivaizdžiausi gaisrai gesinami specialiais dekretais. Pavyzdžiui, konferencijoje girdėjau istoriją apie Izraelyje gimusį ganiečio ir filipinietės sūnų, kurio tėvas žuvo. Pirminis sprendimas buvo deportuoti vaiką, tačiau kur? Ganoje, žuvus tėvui, jis neturi, kur važiuoti. O Filipinai? „Pažiūrėkit į mane, – sakė tamsiaodis vaikas mokytojams ir pareigūnams. – Ar aš filipinietis? Ar kas nors norės už manęs tekėti? Ar kas nors duos man darbą?“ Galiausiai vidaus reikalų ministras jam suteikė leidimą gyventi Izraelyje.

Vienas dalykas, tiesa, man užkliuvo konferencijoje apie migraciją, kurioje neseniai dalyvavau. Mokyklos migrantų vaikams direktorė rodė filmą, kuriame Izraelio dainininkai kartu su vaikais dainuoja apie tai, kaip tie vaikai nori tapti visateisiais izraeliečiais ir tarnauti armijoje. Žinau, kai kurie kreivai nusišypsosite, bet armija yra raktas į integraciją į Izraelio visuomenę (arabai piliečiai joje tarnauti negali), o dažnai – ir į būsimą karjerą (pvz., jei dirbama gydytojo padėjėju, programuotoju ar pan.).

Na, nesvarbu. Tame filme (kuriame vaikai filmavosi su ir miniatiūrinėmis armijos uniformomis) buvo vardijama, kas tokie nori eiti į armiją. Atkreipkite dėmesį (deja, filmo youtube neradau): „mažas kinas, raustantis (?) nigerietis, daili moldavė ir liesa nepalietė“… Kaaaip? Nė neskirsiu daug dėmesio tam, kad, be to, jog šie vaikai jau suklasifikuoti kaip NElegalūs ir NEžydai, filme, kuris juos gina, jie dargi vaizduojami kaip tokie fiziškai NEkareiviški. Mažiukas, liesa – ir vis tiek labai nori į armiją. Ką darysi. Man labiau užstrigo kitkas. Gerbiamieji, jeigu jums tikrai rūpi šie vaikai, nejaugi nesugalvojote jokio kito būdo jiems apibūdinti, nei daryti tokias stereotipines nuorodas į jų kūnus? Negi skiriant kiekvienai „tautybei“ tik po žodį, tai būtinai turi būti toks primityvus fizinis apibūdinimas, koks standartiškai siejamas su ta tautybe? Vaikai padainavo, ir kas jiems, nes jie dar nežino, kad izraeliečiai per televiziją turbūt nėra matę nemažiuko kino, ne standartiškai dailios Rytų europietės ir neliesos nepalietės.

Ir nepaneigsi juk, žmonės gera daro, kurdami tokius filmus…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*