Mėnesio archyvas: birželio 2010

Study tour Japan for European Youth

Čiupkit griebkit nedvejodami. Buvau pirmosios tokios kelionės dalyvė, Lietuvai įstojus į ES 2004 m. Nežinau, ar tam vis dar skiriama tokie kalnai pinigų, bet mes gyvenome itin prabangiai ir daug pamatėme. Apsilankėme viename tinklaraščio įraše neaprašomame Tokijuje, sukrečiančioje Hirošimoje, jaukiame Kurės miestelyje, kur pagyvenome su šeima, elegantiškame Kiote ir egzotiškojoje Naroje. Apžiūrėjom Japonijos parlamentą, stebėjom vaikų kendo treniruotę, nemokamai patekome į kelis muziejus, dalyvavome susitikime su jaunimu. Kelionės tikslas – surinkti perspektyvų jaunimą ir paskatinti jį įsimylėti Japoniją. Tikriausiai po šios kelionės liksite suintriguoti pamatyti, kas gi slepiasi po tuo blizgančiu paviršiumi.

Informuojame apie kasmetinį konkursą

STUDY TOUR JAPAN FOR EUROPEAN YOUTH 2010!

Tai 10 dienų pažintinė programa, organizuojama Japonijos užsienio reikalų ministerijos.

Pagrindinis šios programos tikslas yra paskatinti jaunų žmonių domėjimąsi Japonija,

įvairiais šios šalies aspektais. Tikimasi, kad ateityje programos dalyviai galės prisidėti prie Japonijos ir Europos šalių ryšių stiprinimo.

Ši programa skirta 25-35 metų amžiaus (skaičiuojant iki 2010-07-30) asmenims, dar nė karto nebuvusiems Japonijoje. Kiti reikalavimai dalyviams programos skelbime.

Norinčius dalyvauti konkurse prašome pateikti paraišką (speciali forma prisegta)ir rašinį  tema „What would you do to strengthen the relationship between Japan and your country (Europe or Eu)“ (anglų kalba, ne daugiau nei  A4 formato lapo apimties, Times New Roman, 12 šrifto dydis, 1,5 tarpas).

Šiuos dokumentus reikia pristatyti į Japonijos ambasadą asmeniškai, siųsti paštu

(Japonijos ambasada Lietuvoje, M.K.Čiurlionio g. 82B, LT-03100 Vilnius) arba elektroniniu paštu culture [at] emb-japan.lt su nuoroda  <<Study Tour 2010>>.

Dokumentų pateikimo terminas: 2010 m. liepos 16 d. (penktadienis) 17:00 val.

Informacija apie konkursą internete:

http://www.lt.emb-japan.go.jp/lithuanian/mokomoji_kelione.htm#32nd_lt

Aš ir Pasaulio futbolo čempionatas

Jūs žinote, kad beveik nežiūriu televizoriaus. Jūs prisimenate, kad negaliu pakęsti, kai biudžeto pinigai švaistomi profesionaliajam krepšiniui, ir kai dėl jo einama iš proto. Jūs nutuokiate, kad esu prieš mačizmą – ideologiją, teigiančią, kad vyrai turi stengtis būti „tikri vyrai“ (agresyvūs, netašyti, linkę išnaudoti esančius aplink save ir tuo besididžiuojantys, garbinantys buką jėgą ir jos aptekusius herojus iš serijos „vienišas kaubojus prerijose“). Tačiau aš žiūriu Pasaulio futbolo čempionatą. Skaitykite toliau

Ir taip…

Gyvenimas mėgsta pokštauti. Išvykau iš Tel Avivo su visa puokšte prieštaringų emocijų. Per paskutinį mėnesį įvyko tam tikrų pokyčių, kuriuos dar turiu suvirškinti, bet su sau būdingu lengvumu vėl ėmiau ir išslydau iš vieno pasaulio į kitą. Taigi siunčiu linkėjimus iš Budapešto, kur vakar gavau vieno iš savo akademinių autoritetų komentarą savo prezentacijai, klausausi paskutinių pranešimų ir ruošiuosi švęsti jau trečią savo gimtadienį iš eilės šiame mieste. Galbūt gimtadienis yra gera proga suvesti sąskaitas ir pagalvoti apie ką tik pasibaigusį vieną mano gyvenimo etapą. Tačiau tuo pat metu nežinau, ką apibendrintai apie jį pasakyti. Kasmet panašiu metu kažkas baigiasi. Ir kasmet vis mažiau aišku, kas toliau. Nepasakyčiau, kad nėra galimybių, tačiau meluoja arba bent jau tikrovę iškraipo tie, kas sako, kad viską, ko nori, gali pasiekti, jei įdedi pastangų ir noro. Kaip ir prieš dvejus metus, galvojant, ką daryti po magistratūros, taip ir dabar mano pasirinkimus ženkliai riboja globalūs ir vietiniai pinigų srautai ir prioritetai, sekantys tuos pinigus. Aš galiu pasirinkti, kur noriu būti, ir objektyviai tarsi būti verta ten patekti, bet mano priėjimą prie to, kur noriu būti ir ką veikti, paniekina krizė, finansavimo mažinimas, tam tikri akademiniai prioritetai ir pan. Todėl mane ima liūdesys, kai sutinku žmones, kadaise mane mokiusius. Jie gana paprastai supranta pasaulį: esi protinga ir gabi, pasieksi visko, ko nori. Ne, gerbiamieji, nepasiekiau. Nesu tuo, kuo noriu būti, ir turiu itin ribotas galimybes užsiimti tuo, kuo noriu užsiimti. O kai tuo užsiimu, negaliu iš to gyventi. Skaitykite toliau

Spalvingi drabužiai, kurie turbūt dar ir patogūs

„Delfi“ tęsia supažindinimą su tolimų šalių mada. Šį kartą siūloma pasigrožėti Trinidado ir Tobago spalvomis. Kai kurie drabužiai tikrai įdomūs, ir kartais pagalvoju, kad netgi nusipirkčiau. Kodėl? Ogi todėl, kad, kaip ir Afrikos mados kolekcijoje, iš modelių veidų galima spręsti, kad drabužiai turbūt ne tik dailūs, bet ir patogūs. Priešingai nei įprasta Europoje, kur modelių veidai byloja kažką panašaus į „tie košmariški stringai baigia perpjauti mano tiesiąją žarną pusiau“, „dar liko net penki žingsniai su šitais velniškais sadistiniais batais“ arba „greičiau pasibaigtų šita nesąmonė – pagaliau gausiu valgyt“.

Darbas: fizinis, protinis, susvetimėjęs, įkvepiantis…

Skaitau labai gražų Levo Tolstojaus laišką prancūzų rašytojui. Itin patiko citatos:

„Nie­kados aš nepatikėsiu krikščioniškų, humanitarinių ir filosofinių įsitikinimų nuoširdumu tokio žmogaus, kuris verčia tarnaitę išnešti jo naktinį puodą.“ (primena mano draugės iš Delio pastebėjimą: „Absoliučiai neįtikėtina, kad su visa pasaulyje esančia pažanga vis dar turi būti žmogus, kuris iš tualeto susemtų tavo š…, užsidėtų kibirą ant galvos [nes sunku] ir neštų išpilti“). Skaitykite toliau

Imigrantai ir stereotipai Izraelyje

Kaip žinia, Izraelis oficialiai neturi vientisos imigracijos politikos nežydams. Prasidėjus Antrajai intifadai ir stipriai apribojus palestiniečių galimybes judėti teritorijoje, Izraelyje staiga pritrūko juodadarbių. Pagal prigimtinę teisę atvykusių rusakalbių su nepripažintais diplomais bei etiopų, kurie, kad ir kaip laikytųsi tradicijų, tik sąlyginai buvo pripažinti žydais, nepakako. Buvo pasirašyti tarpvyriausybiniai susitarimai: su Kinija – dėl statybininkų, su Tailandu, rodos, dėl žemės ūkio darbininkų, su Filipinais – dėl slaugų. Slaugai atvyksta ir iš Moldovos. Tačiau, sužinoję apie tokią darbo rinką, daug žmonių iš tų ir kitų valstybių atvyko su turistinėmis vizomis, atseit į piligriminę kelionę, ir pasiliko nelegaliai. Prie jų prisijungia afrikiečiai darbininkai ir pabėgėliai. Todėl niekas tikrai nežino, kiek Izraelyje yra užsieniečių darbininkų. Stengiamasi, kad, atbuvę jiems skirtą laiką, legalūs darbininkai išvažiuotų ir atvažiuotų nauji. Tačiau po penkerių metų ar pan., susikūrę savo gyvenimą čia, jie nelabai nori išsikelti. Skaitykite toliau