Daivų galia – kiekybėje?

Užaugau su mintimi, kad turiu nors ir ne originalų, bet ne itin įprastą vardą, už ką esu tėvams dėkinga. Pradinėje mokykloje paralelinėje klasėje buvo dar viena Daiva, vidurinėje buvau girdėjusi apie vieną bendravardę, gimnazijoje turėjau bendravardę mokytoją ir sutikau dar, rodos, dvi vyresnes Daivas. Mama turėjo vieną bendradarbę tokiu vardu. Universitete pirmą bendravardę sutikau gal antro kurso pabaigoje. Palyginimui – gimnazijoje mokiausi su trimis Mindaugais ir dviem Andriais, o Indrių, Linų, Eglių, Vytautų ir Tomų pažinojau visur, kur tik pasisukdavau.

Nustebino išvykimas į Švediją – ten greitai sutikau dar vieną Daivą, o ji turėjo draugę tokiu pat vardu. Buvo juokinga, kai abi „švedės“ Daivos dirbo knygų mugėje Lietuvos stende – manęs tada visi klausinėjo, ar čia populiariausias moteriškas vardas. Prisiekinėjau, kad ne. Kai bendravardė draugė aplankė mane Izraelyje, mus bare suskato kabinti du vaikėzai, atvažiavę pagal Taglit (specialią programą žydų jaunimui), ir mes, anaiptol jais nesužavėtos, jiems prikūrėm visokiausių istorijų, bet prisistatėm tikrais vardais. Išgalvotomis istorijomis jie patikėjo lengviau nei teisybe, kad dalijamės šiuo nuostabiu vardu 🙂

Rinkdami man vardą, tėvai daug negalvojo apie jo sanskritinę kilmę (draugai iš Indijos sakė, kad šio žodžio tarimas, tampant mano vardu, itin netaisyklingas) ir Vydūno kūrybą. Kaip man pasakojo, jie ieškojo vardo, su kuriuo nebūtų „po tris merginas ant kiekvieno kampo“, bet ir kad sutikti žmonės neperklaustų tris kartus, kas čia per vardas. Esu jų sprendimu patenkinta. Tačiau, pasirodo, esama šiokios tokios likimo ironijos su jų pasirinkimo motyvais.

Pirmasis ironiškas momentas yra tai, kad daug keliauju, ir mano vardo yra tris kartus perklausiama. To nebūtų, jei būčiau Monika ar Karolina. Gerumas tas, kad vardas lengvai ištariamas visiems užsieniečiams, tereikia tik priprasti. Japonai su juo niekada neturėjo jokių problemų, o belgai entuziastingai sušvisdavo: „A, „Godiva“ šokoladas…“ Kai kurie amerikiečiai ar italai galvoja, kad bet koks neįprastas Rytų europietės vardas, besibaigiantis -a, privalo būti rusiškas. Tuo tarpu izraeliečiai dažnai klumpa ir kliūva arba sako „Diva“. Du vyresni izraeliečiai pasiūlė vietoj dabartinio sunkiojo pasirinkti biblinį vardą Dvora (Debora), o aš pati, jei pajūry prieina paflirtuoti koks vaikinukas, su kuriuo nenoriu antrąkart susitikti, prisistatau moderniu hebrajišku vardu Dafna, nes nenoriu investuoti laiko į ilgą aiškinimą. Ne visada taip – rašytojas Ron’as Leshem’as, kai naudodamasi proga ėmiau jo autografą, pasakė, kad vardas nuostabus.

Užsienyje labai nesipriešinu būti vadinama Diva, Dayva, toleruoju klausimus „Is it like in ‘diving’?“ ir „Is it derived from David?“, bet iškraipytos rašybos variantas „Davia“, kurio man ant imigranto kortelės vos neužrioglino Švedijos migracijos tarnyba, mane siutina.

Tiek apie tris kartus perklausimą. Antras ironiškas momentas – šiandien sužinojau, kad, Statistikos departamento duomenimis, Daiva yra dešimtas pagal populiarumą moteriškas vardas. Štai visa vardų lentelė:

Eil. Nr. Vyrų Moterų
1. Jonas Irena
2. Vytautas Ona
3. Antanas Janina
4. Tomas Kristina
5. Juozas Danutė
6. Mindaugas Regina
7. Kęstutis Lina
8. Darius Aldona
9. Andrius Rasa
10. Saulius Daiva
Šaltinis: Statistikos departamentas prie LRV

Pažįstu vos vieną kitą Ireną, užtat Linų, Indrių, Eglių, Dovilių – tuntus, o jų visų statistikoje nėra! Pažiūrėjau, ką rodo tinklas „Facebook“. Daivų jame yra daugiau kaip pusė tūkstančio (nerodo, kiek tiksliai), vien Kaune – 134, Vilniuje – 195. Savo ruožtu Eglių vien Vilniuje yra daugiau kaip pusė tūkstančio, Kaune – 413. Indrių – 326 Vilniuje ir 261 Kaune, Linų – daugiau kaip 500 Vilniuje ir 318 Kaune, Dovilių – 377 Vilniuje ir 201 Kaune. Irenų Vilniuje 106, Kaune – tik 39. Palyginimui, dešimtą vietą vyrų statistikoje užimantys Sauliai Vilniuje sudaro 195 būrį, Kaune – 110.

Kaip tai paaiškinti? Greičiausiai daug lemia vardų mados ir skirtumai tarp kartų. Nepažįstu nieko, kas turėtų močiutę Indrę ar Eglę. Prieš dvi kartas baltiškuosius gerokai lenkė slaviški, lotyniški, bibliniai vardai, beveik nedarantys skirtumo tarp Lietuvoje buvusių tautybių. Iš mano senelių du turėjo lenkiškus vardus, vienas senelis – biblinį, viena močiutė – graikišką. Tačiau visų vėlyvuoju pokariu gimusių jų vaikų ir „brandžiojo socializmo“ ar Perestroikos metais gimusių anūkų vardai lietuviški.

Senelis Mindaugas, manyčiau, irgi retokas atvejis, bet Perestroikos berniukų statistinis pranašumas greičiausiai yra milžiniškas, todėl Mindaugas iškopia į šeštą vietą. Vilniuje gyvena 452 FB registruoti karaliaus bendravardžiai, Kaune – 329. Tačiau Eglės ir Linos, matyt, tokios kritinės masės nesudaro. Užtat Daiva yra gerokai tolygiau tarp kartų paplitęs vardas, sulig mano karta, manyčiau, po truputį išeinantis iš mados. Spėčiau, kad dauguma Daivų yra apie 40-45 metų amžiaus, todėl aš jų nepažįstu, o šios kartos statistinis efektas didžiulis.

Būtų įdomu patikrinti šiuos spėliojimus. Parašykite komentarą, jei pažįstate senelę Daivą arba kūdikį Daivą.

1 komentaras

  1. Nida V.

    Mano mokyklos laikais kiekvienoje klasėje paprastai būdavo po Daivą, taigi vardas, bent tame areale, nebuvo retas. Bet Rasų, Rūtų, Eglių, Linų, Laurų, Miglių, Vilmų – po dvi ar tris. Pažinojau dviem metais jaunesnę Zitą, vėliau viena kursiokė buvo Nijolė ir tai atrodė komiški nesusipratimai: Nijolę ar Zitą galėjau įsivaizduoti tik kaip į mamas tinkančias tetas. Jūratėms ir Reginoms dabar apie 40-50. Aldonoms, Onoms, Janinoms, Irenoms, Danutėms dažniausiai virš 60 (nepažįstu nei vienos, jaunesnės kaip 50), bet šios kartos žmonių daug, todėl ir tokia statistika..

    Mano vardas retesnis, bet „kaina“ – būtent perklausinėjimas triskart ir nuolatinis „pamiršimas“, pakeitimas „Neringa“, „Nerija“, „Neda“, „Nomeda“, netgi „Lina“ ir „Vida“ :D.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*