Neįtikėtina savaitės pradžia

Buvo daug kultūrinių patirčių paskutiniu metu. Pirmadienį su draugu I. išsiruošėme pas jo gimines žydiškoje gyvenvietėje okupuotose teritorijose švęsti Pesacho. Labai stengiausi neįsivelti į diskusijas apie politiką – kartais net gniaužydama suknelės kraštus po stalu, bet dėl nieko nesusiginčijau ir nieko nepakomentavau. Tiesą sakant, paskutiniu metu matau vis mažiau prasmės diskutuoti apie politiką, nes, kad ir kaip banaliai skambėtų, nieko tai nekeičia. Kalbėti prasminga tik su tokiais žmonėmis, kuriuos įmanoma įtikinti. Akivaizdu, kad tos gyvenvietės amerikietiškosios „kolonijos“ gyventojai (itin religingi ir patriotiški) nėra iš tų, kuriuos būtų galima įtikinti, taigi šypsojausi kaip fyfa ir nieko nekomentavau. Kai, sužinoję, jog dirbau žurnaliste, manęs paklausė, ar rašau apie politiką, išsiskukau prisipažindama, kad teko, bet vengiu temų, apie kurias neišmanau.Tiesą sakant, tokios situacijos yra puikus sąlyčio su mano pačios nežinojimu pavyzdys. Nuo pat pradžios labai vertinau ir branginau galimybę pažinti okupuotų teritorijų naujakurių gyvenimą ir pirmą kartą pamatyti juos ne kaip statistinius vienetus žiniose, o kaip gyvus žmones, turinčius, kaip ir visi, svajonių, vilčių, sentimentų ir t.t. Tokie jie ir yra – išsipirkę žemę šiame lopinėlyje, jie jaučiasi turį visas teises pasilikti ir gyventi. Dauguma miestelio gyventojų religingi, todėl laikytis savo tradicinių priesaikų jiems nėra sunku – tam yra puiki infrastruktūra. Bendruomenė, kaip ir visos panašios, dirba, leidžia laisvalaikį, stebi, kaip auga vaikai… Religinės šventės – proga dar intensyviau pabendrauti, pasidalyti patarimais, kažkuo apsikeisti, vieniems kitus aplankyti… Mačiau dvi sinagogas – viena aškenaziams, kita sefardams, kaip paprastai būna kiekvienam miestely, kuriam yra pakankamai žmonių. Yra parkas ir žaidimų aikštelių, bet per šabą ir judėjų šventes vaikams žaisti puikiai tinka ir gatvės. Miestelis gali mėgautis nuostabiais kalnų bei slėnių vaizdais ir įspūdingais saulėlydžiais.

Pesacho išvakarės prasidėjo stalo ruošimu, susipažinimo arbatėle ir maloniu laukimu, žinant, kad viskas jau paruošta. Vakare tualete ir kitose strateginėse vietose buvo „netyčia“ paliktos šviesos, baigta visa ruoša, o vyrai išėjo į sinagogą (išskyrus I., kuris mandagiai atsisakė). Vyrams grįžus, prasidėjo vakarienė. Kas nežino, Pesachu minimas išėjimas iš Egipto, o vakarienės prasmė – ateities kartoms perpasakoti šią istoriją. Todėl valgomi simbolinę reikšmę turintys objektai, daug meldžiamasi, laiminamas maistas, skaitomi šventraščiai. Visas ritualas labai griežtas, ir ne visos šeimos jo laikosi, bet namų šeimininkė – prieš keletą metų mirusio rabino žmona – ir jos sūnus, I. dėdė, puikiai išmanė, kas po ko ir kaip turi vykti. Jie periodiškai manęs klausinėjo, kaip man sekasi tverti pirmąsias gyvenime tokias „tvarkingas“ Pesacho išvakares, bet man neatrodė, kad vakarienė per ilga. Alkis, pradžioje sukilęs po ilgo nevalgymo stebint valgiais nukrautą stalą, kažkuriuo metu išgaravo. Galiausiai atėjo laikas valgyti – farširuotą žuvį, kepenėles su priedais, salotas ir itin skanų vaisiųbei riešutų užtepą ant macų.

Kai apsivalgėme (kai kurie jautėsi apsvaigę nuo keturių taurių šventinio vyno, bet aš dar būčiau turėjusi energijos eiti į naktinį žygį), praleidome dar kurį laiką skanaudami desertus ir gerdami arbatą, o apie 1.20 visi kas kur išdribome miegoti. Kitą dieną vyriškiai vėl anksti išsiruošė į sinagogą, o po to prasidėjo naujų gardumynų ragavimas. Šį kartą – lašišos ir vištienos krūtinėlės. Po kiekvieno valgio ėjom pasivaikščioti po miestelį. Prie šiukšlių konteinerio radau kalną išmestų įdomių angliškų knygų. Pasičiupau kažkokią japonių moterų poezijos rinktinę ir freelancer’io rašytojo vadovą.

Praėjus daugiau kaip šešioms valandoms po pietų, jau buvo galima skanauti ir pieno produktų. Pesachui būdinga ragauti sūrių asortimento. Na, o vakare prasidėjo Pesacho raportavimas: šeima užsukusioms kaimynėms ir giminėms telefonu pasakojo, kaip puiku viskas buvo, kas buvo ant stalo ir kaip šauniai praėjo šventė.

Kitą dieną su reikalais praleidau Jeruzalėje. Tarp dalykinių susitikimų išpuolė ilga pertrauka, tad nusprendžiau nupėdinti prie Raudų sienos ir šiaip paklaidžioti po senamiestį. Kažkuriuo metu, ginantis nuo įkyrių senamiesčio turgaus prekeivių, prie manęs prišoko toks vaikinas. Paklausė, ar aš turistė. Pasakiau, kad Jeruzalėje – taip, bet gyvenu Tel Avive. Jis persijungė į hebrajų kalbą (mano tapatybe nesidomėjo) ir pasiūlė parodyti visokių vietų. Kadangi neturėjau, ką veikti, sutikau. Jis tikrai parodė vietų, kur nebūčiau užklydusi, padariau visokių nuotraukų, bet apskritai Jeruzalės nuotraukų dabar pūpso nerūšiuotas kalnas, jei galima taip metaforiškai pasakyti. Vaikinas (arabas) pasakė, kad gyvena netoli, senamiestyje, kad po kelių dienų jo gimtadienis. Ką nors rodydamas, vis ieškojo progos paliesti ranką arba petį. Kažkuriuo metu jis pasakė, kad dirba kelionių vadovu. Viskas aišku, paprašys pinigų, supratau. Toliau vaikštant, vienas garsiai rėkiantis sumuštinių prekeivis, dėvintis kipą, man pasakė, kad radau gerą gidą. Kai praėjom prekeivį, „gidui“ pasakiau, kad neturiu pinigų. „Nieko tokio, mes draugai,“ – atsakė jis. Žinoma, nesu naivi, todėl ėmiau svarstyti, kaip reikės suktis iš padėties. Vaikinas tuo tarpu paklausė, ar ketinu tą pačią dieną grįžti į Tel Avivą, ir, sužinojęs, kad ketinu čiupti paskutinį autobusą, pasiūlė vietoj to apsistoti pas jį. Na, sakyčiau, neblogas verslo lankstumas – už gido paslaugas galima atsiskaityti ir pinigais, ir natūra… Pasakiau, kad gal tiek to, ir, kiek paklausinėjęs, jis užklausė: „Ką, tau draudžiama?“ – „Draudžiama,“ – palinksėjau galva.

Su mažiau entuziazmo parodęs man dar vieną objektą, gidas pasakė, kad jau turi eiti, ir, nutaisęs liūdną veidą, paklausė, ar visgi negalėčiau jam palikti kažkiek pinigų. „Betgi aš tau sakiau, kad neturiu pinigų,“ – atšoviau. „Nė trupučio?“ – „Turiu bilietui namo ir vakarienei.“ Bet jau buvau sukurpusi planą, kaip palikti ir vilką sotų, ir avį sveiką. Išvažiuodama švęsti Pesacho, planavau po to nakvoti Jeruzalėje pas draugo pažįstamus. Kadangi prieš iškeliaudama sužinojau, kad nepavyks, jiems vežtas lietuviškas suvenyras kaip ir liko nepanaudotas. Todėl be didelio gailesčio atidaviau jį gidui – tikrai su juo buvo įdomiau maklinėti po Jeruzalės senamiestį nei vienai. Vaikinas pasakė, kad priima tai kaip gimtadienio dovaną, ir pabučiavo į ranką. Hm.

Kad ir kaip keista, pavyko netgi prasibrauti iki Raudų sienos, o po to nusipirkau kvapnios kavos ir patraukiau į Jeruzalės centrą. Papietavau savo mėgstamame vegetariškame restoranėlyje ir susipažinau su religinga amerikiečių šeima. Galiausiai po paskutinio planuoto susitikimo nušliaužiau į stotį pavargusi po viso to slampinėjimo. Ten sužinojau prastą naujieną – autobusų į šalia mano namų esančią centrinę stotį nebėra, teks kažkaip parsigauti nuo centrinės geležinkelio stoties. Na, tebūnie, susirangiau autobuse, kurio daugumą keleivių sudarė žmonės su religiniais atributais. Autobuse pamiegoti neteko, nes triukšmavo vienas vaikas su psichine negalia, į ką vienas bendrakeleivis, nelabai suprasdamas, kas vyksta, ėmė garsiai piktintis. Kilo konfliktas, kuriame dalyvavo ne tik vaiko mama, bet ir kiti keleiviai, manantys, kad pastaba buvo nejautri.

Taigi, kaip galite įsivaizduoti, po visų šitų super intensyvių dienų grįžimas į Tel Avivą suteikė kažkokį įdomų laisvės pojūtį. Lengvai radau autobusą, vežantį iki pat namų, ir džiaugiausi, kad tuoj būsiu lovoje. Laimei, daugiau nuotykių tądien nebuvo.

Tačiau, kadangi nepavyko dar vienos dienos pasilikti Jeruzalėje, nusprendžiau, kad būtų įdomi patirtis pasinaudoti galimybe su bažnyčios, kurią lanko mano draugė A., bendruomene važiuoti į Kryžiaus kelią. Taigi šiandien kėliausi paryčiais ir su grupe suomių bei keletu iš kitur atvykusių žmonių (buvo škotas, danė, dvi izraelietės) apie penkias jau dardėjome… vėl į Jeruzalę. Nesitikėjau, kad bus taip ypatinga. Išties buvo nuostabu. Jau vien pamatyti Jeruzalės senamiestį be turgaus yra kažkas itin ypatinga. Ekumeninės pamaldos, vykusios angliškai ir arabiškai, buvo paprastos, bet gražios. Dalyvavo įvairių protestantų denominacijų pastoriai, tarp kurių viena moteris, ir arabas katalikų kunigas. Kiekvienoje Kryžiaus kelio stotyje buvo skaitomos itin suaktualintos maldos (už patiriančius diskriminaciją, už seksualinės prievartos aukas vaikus ir t.t.). Po senamiesty klajojo kitos procesijos – entuziastingi etiopai, dainingi indai… Kartais savo vežimėlį prastumdavo vienas kitas bandelių prekeivis, vienas įkyruolis mums siūlė kryžiaus kelio brošiūrėlę, bet turgaus pradžia dar neužgriuvo šios vietos savo marmalynu.

Po to grįžome į Tel Avivą dalyvauti vietinės bažnyčios pamaldose. Buvo daug skaitinių, itin įdomūs pamokslai po kiekvieno, o paskui visi buvo pakviesti žydišku papročiu prie kryžiaus palikti po akmenį. Labai kuklu, labai savotiška ir labai optimalu. Užeisiu dar.

Stebėdama šiuos gražius religingus žmones ir žiūrėdama į kuklų akmenų laukiantį kryžių, mąsčiau apie Jėzaus asmenybę, kvietusią ekstremaliam etiniam veiksmui, kuris netelpa galvoj ir, kaip ir Budos principai, išsikreipia, bandomas paversti ideologija teritorijoms valdyti. Bet gražu, kad daugybei žmonių tas kvietimas yra kasdienio tvirtumo ir netgi sveiko maišto šaltinis. Dabar vėl apie tai mąstau, klausydama, kaip Ieva Narkutė dainuoja: „o buvo meilė tokia spalvota, / skraidė raidės, rašant eiles jai“…

11 komentarų

  1. G.

    Labai norėčiau tos Ievos dainos, kuri buvo paminėta gale 🙂 Koks pavadinimas jos? Jau metus gal aš ją vis niūniuoju ir nerandu niekur interneto platybėse… 🙁

  2. Donatas

    tas pats Donatas 🙂
    aisku tavo nuomone formuojasi kitaip nei maniske – as pradejau gyventi Jeruzaleje ir vazineti i hiking trips su ginklu, tu – vakarietiskame TelAvive, kur daugeliui Jeruzale yra uzkampis ir uzsienis. as kasdien i darba vaziuoju pro du blokpostus ir matau lakstancius arabus po miskeli (eina patyliukais dirbti).
    matai, sunku tvarkytis su demokratiniais principais kai nera valstybes (ir tautos beje), o esanti valdzia yra sukarintu grupuociu poveikyje. jei tie arabai turetu Izraelio ID, butu ir kompensacijos ir tt. o dabr kur jiems eit? i Hamas HQ? i UN? ner kur eit, tik prisirinkt akmenu ir metyt.

  3. Daiva Įrašo autorius(-ė)

    Donatai, smagu, kad skaitai mano blogą (manau, teisingai spėju, kuris Donatas čia rašo). Prašau, visada komentuok, ypač kai manai, kad mano turima informacija vienpusiška. Tu turi geresnį priėjimą prie įvairesnių šaltinių.
    Tačiau dėl šito klipuko turiu keletą argumentų. Pirma, jį gavau iš izraeliečio žurnalisto ir prieš publikuodama parodžiau izraeliečiui profesoriui, tyrinėjančiam žydų ir arabų santykius Izraelyje. Nė vienas nesuabejojo šaltinio autentiškumu.
    Antra, pvz., Lietuvos Konstitucijoje yra, pagal geriausias kapitalistines tradicijas, įrašyta, kad asmeninė nuosavybė yra neliečiama, išskyrus išimtiniais atvejais. Tokiais atvejais, kai nuosavybė atimama valstybinės reikšmės tikslais, už tai turi būti nedelsiant duodama teisinga kompensacija (kas tai yra, jau kitas klausimas, bet principas labai svarbus). Na, kitas klausimas, aišku, kad Izraelyje nėra konstitucijos, o jei ir būtų, okupuotose teritorijose ji greičiausiai negaliotų, bet vis tiek norėtųsi, kad teisinė valstybė laikytųsi tokio elementaraus principo. Aišku, gali teigti, kad privati nuosavybė yra buržuazinis išmislas. Tačiau valstybė ir industrializacija taip pat yra buržuaziniai išmislai, todėl jei egzistuoja šie du, turi egzistuoti ir anas 🙂
    Trečia, randasi visokių tarptautinių konvencijų ir pasaulis juda vis arčiau sutarimo, kad vietovių raida turi būti vykdoma tariantis su bendruomenėmis, kurias ji veikia. Tvirtai tikiu principu, kad kiekvienas turi turėti galių paveikti viešąją politiką tiek, kiek ta politika veikia jį/ją, net jei valstybės visada darė, daro ir darys priešingai. Bet čia mano blogas, todėl galiu laisvai rašyti, kokiais absoliučiais principais tikiu, taigi kritikuoju ir kritikuosiu, kai jų nesilaikoma 🙂 Angliškame bloge planuoju įrašą apie tai, kaip Vilniaus savivaldybė iškirto medžius parke, vėlgi, nė neketindama tartis su bendruomene. Abonentui gražu -> šventas reikalas, hrrr…
    Aišku, galėjo būti, kad filmas nutyli, jog su gyventojais buvo vedamos derybos, bet jie kategoriškai atsisakė tartis. Tai, kaip ūkininkai šaiposi iš kareivių, leidžia įtarti, kad tai įmanoma. Taigi šitas video būtų diskredituotas mano akyse tik tuo atveju, jei gaučiau informacijos, kad su gyventojais buvo vedamos derybos, siūloma kompensacija ar kompromisas, bet jie kategoriškai atsisakė.
    Tai, kad yra šiokių, tokių ir anokių palestiniečių (agresyvių, bukų ir t.t.), mano akyse nepaneigia, kad jiems turi galioti visos demokratinės teisės bei laisvės. Valstybė yra demokratinė ne tiek, kiek ji gražiai elgiasi su paklusniais piliečiais/gyventojais, o kiek su nepaklusniais. Paklusniesiems ir TSRS buvo neblogai.

  4. Donatas

    BBC ir CNN yra proarabiska propaganda. O tokiu klipuku prifilmuot gali pussimti per savaite – dramatiska muzika, vaitojanti skarota bobute, skorbutu susirges vaikiukas – kaip nesulaikysi asaru. kai Izraelyje tarkim tiese kelius ar aukstos itampos linijas kiek zmoniu prarado laukus ir pragyvenimo saltini? nieko nepadarysi – progresas ir industralizacija – kencia ir zydas ir arabas.
    my land for 200 years – is indenu visa kontinenta ateme amerikieciai, idomu kiek klipu jie gali prisukt? aha – youtube’o nebuvo! bummer :DDD
    Pries pora sav musu IT vyrukas vaziavo gana pagrindine magistrale (443) ir staiga fikt akmuo gero kumscio dydzio ileke pro priekini masinos stikla, palei ausi ir nukrito salia kudikio kedutes. priklauso, okupantas juk.

  5. Daiva Įrašo autorius(-ė)

    Tai žinoma, man irgi labai įdomu išgirsti, kodėl žmonės galvoja taip, kaip jie galvoja. Bet nė vienoje kitoje šalyje, kiek teko lankytis, politika nepriimama taip asmeniškai ir taip skaudžiai kaip čia. Dažnai pradėjęs klausyti būsi paklaustas: na, tai ką palaikai? Šiandien buvau paplūdimyje su keliais jaunais vaikinais, kurių du pirmą kartą mačiau. Tarp susipažinimo klausimų buvo „Ar tu – mūsų pusėje?“ Pagrindinis pozicijos pagrindimas – „bombos krinta“.

    Taigi jau prikaupiau neigiamos diskusijų patirties, tad, jei matau, kad žmoga nepasirengęs išklausyti, nekalbėti, o jei įmanoma – ir neklausyti 🙂

    Žiu, izraeliečiai greičiausiai nepritartų, kad BBC juos palaiko, jie įsitikinę, kad europiečiai jų absoliučiai nesupranta. Ką aš apie tai manau, skaitykite būsimame „Atgimimo“ numeryje.

  6. Žiu

    Daiva, labai džiaugiuosi, kad įdėjai tą video pabaigoj.. Man rodos jis labai gerai apibrėžią situaciją, kurioje yra palestiniečiai gyvenantys šalia žydų gyvenviečių.. Košmaras, iš kurio neįmanoma pabusti.

    Čia JK paskutiniu metu rodė labai įdomių dokumentinių laidų apie situaciją iš palestiniečių pusės (žinoma, ne per BBC, nes jie tiesiog akivaizdžiai Izrealio pusėj kas benutiktų..) ir turiu pasakyti, kad nė už ką nenorėčiau gyventi Izraelyje, nes auga karta pasirengusi jį nušluoti nuo žemės paviršiaus. Ir svarbiausia – aš tikrai negaliu jų kaltinti.. Situacija tokia beviltiška, kad kito kelio paprasčiausiai nėra.. Ir šitas video dar sykį tą patvirtina.

  7. egriseus

    Būtent: „nepasakysi, kad tame nėra tiesos“ 🙂
    Senstant tampu vis mažiau kategoriškas ir diskusijose įdomiausia ne bandyti įtikinti, o suprasti – kodėl kita pusė taip galvoja.

  8. Daiva Įrašo autorius(-ė)

    Ne, čia ne apie tai. Įtikinti ne mano pozicijos tiesos monopoliu, o mano pozicijos legitimumu. Paprasčiau tariant, įtikinti, kad tokia pozicija kaip mano yra galima ir turi teisę egzistuoti lygiagrečiai su kitomis. Turiu daugybę tiek kairiųjų, tiek dešiniųjų draugų, su kuriais dažnai diskutuojame žinodami, kad vis tiek liksime prie savo pozicijų. Tačiau visada įdomu išgirsti kitos pusės argumentų ir kartais dėl jų sušvelninti, niuansuoti savo poziciją. Tuo tarpu Izraelyje pagrindinis argumentas – „tau ant galvos niekada nenukrito bomba“. Kitaip tariant, mano pozicija jau savaime nėra lygiavertė, nes užaugau Europoje. Na, nepasakysi, kad tame nėra tiesos…

  9. egriseus

    Įdomus Jūsų pasakymas: „Kalbėti prasminga tik su tokiais žmonėmis, kuriuos įmanoma įtikinti.“ Taip išeina, jog neabejojate savo pozicijos teisingumu ir vienintelė diskusijos paskirtis – priversti kitą pusę priimti Jūsų nuomonę, kaip tą vienintelę …?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*