Moterys, dėvinčios tautą, kuklumą, priespaudą, bet tik ne drabužius

Šiandien perskaičiau, kad Irane bus gaudomos įdegusios moterys, atseit nesilaikiusios kuklumo reikalavimų. Panašiu metu Belgijoje diskutuojama, ar uždrausti viešumoje dėvėti nikabą (skaitantys tik lietuvišką spaudą, nesijaudinkite, iki hidžabo dar nepriėjo). Abu šie pasiūlymai savo struktūrinėje gelmėje yra ginčas dėl galios skirstyti etiketes, pagal jas priskirti žmogas, ir valdyti moterų kūnus.

Europos kolonijose vietiniai intelektualai nacionalistai ilgainiui perėmė europietišką tradicijos, įskaitant tradicinių drabužių, idėją. Drabužiai, kurie visada istoriškai keitėsi, atsirandant naujiems audiniams, spalvoms ir kintant madoms, tam tikru metu buvo užšaldyti. Kaip Europoje „tradicine apranga“ tapo XIX a. valstiečių mada, taip kolonijose – apranga, egzistavusi prieš pat europiečių įsigalėjimą. Ilgainiui išsilavinę vyrai apsivilko karininkų uniformas ir biurokratų kostiumus, įpareigodami moteris savo kūnais saugoti „tradicines vertybes“.

Kaip rašė suveltaraštė, bet daug gerų idėjų pamėtėjusi Gayatri Chakravorty-Spivak, visos šios diskusijos – tai įvairių vyrų konfliktai dėl galios lemti moterų likimą, pačioms moterims neleidžiant nė pasisakyti. Pavojus tas, kad moterys, auklėjamos pagal vieną ar kitą modelį, paklaustos, ko pačios nori, greičiausiai pasirinktų vienų ar kitų vyrų (arba, pastaruoju metu, galią turinčių moterų) padiktuotą atsakymą. Todėl vyresnio amžiaus moteris iš Kenijos, antropologės užklausta, ar, jos nuomone, paauglė, kurios gentis švenčia ką tik įvykusį jos apipjaustymą, laiminga, atsako, kad žinoma, jog taip (dėmesio: kalba moteris, kuri pati tai patyrė, bet ne pati paauglė). Ji jau neatsimena, ką jautė apipjaustoma, bet atsimena, kad šiaip gyvenimas susiklostė gerai. Taigi ji pasakoja: paauglė jaučia, kad dabar ji bus pripažinta ir gentyje gerbiama moteris, nebe vaikas, ir dėl to džiūgauja. Taip mąstantys individai elgiasi tobulai pagal racionalaus pasirinkimo teoriją.

Mes labai nedaug turime savo sugalvotų žodžių, metaforų ir legendų. Paprastai skolinamės ir perdirbam jau sukurtas. Todėl moterys, paklaustos, ką nori dėvėti ir ką nori leisti įvykti su savo kūnais, tikėtina, atsakytų tam tikrais modeliais, kuriuos išmoko iš savo aplinkos vyrų, savo aplinkos galingųjų moterų, įtakingų moterų iš kitur (pvz., Europos feminisčių), ir/ar, tiesiogiai ar netiesiogiai, galią turinčių ir apibrėžimus diktuojančių vyrų iš kitur. Vyrai irgi daugeliu atvejų atsakytų tokiomis kategorijomis, kurias iš kažkur išmoko. Bet tai, kad individas į klausimą, „Ko tu nori? Ar tu laiminga(s)?“ atsako kitaip, nei tikimės, nereiškia, kad turime teisę nustoti klausti.

Kai sakome, tegul skirtingos kultūrinės grupės elgiasi, kaip išmano, atsisakome primesti joms savo galią. Tačiau galia niekur nedingsta: apibrėždami kultūrą kaip uždarą vienetą, tik teigiame, kad nesikišime į jos galios santykius. Belgija, kaip ir anksčiau Prancūzija, dabar sprendžia, ar demonstruoti savo galios viršenybę, valdant moterų kūnus, ar ne. Prancūzija nusprendė teigiamai. Galia neišnyks nė vienu atveju.

O kaip gi Iranas? Jis dar nepriėjo kito Foucault valstybės galios etapo, kai galia nebeprivalo būti brutali, ji verčiau įsiėda į smegenis kaip visuomenės spaudimas. Kai yra daugybė galimybių visaip disciplinuoti (sekti, pagal tam tikrą elgesį skristyti svarbias privilegijas…), prievarta imama taikyti tik patiems aršiausiems. Nepasirašau po ta teorija, kad Europos valstybės atsisakė didelės dalies brutalios galios savo piliečių atžvilgiu tik dėl to, kad išplėtojo kitus būdus juos disciplinuoti. Tuo būtų sumenkinamas daugybės individų kovos už laisvę rezultatas.“Valstybė“ kaip tokia niekada neveikia. „Sistema“, ta baisioji, apie kurią rašo Althusser’is, veikia tada, kai individai išjungia mąstymą ir, užuot kaskart priėmę apsvarstytus/išjaustus etinius sprendimus, tiesiog laikosi įprastos procedūros. Tačiau tai nepaneigia, kad sistema vis dėlto atsiranda. Ji per visuomenės spaudimą, tarp kita ko, diktuoja, ko mums norėti iš savo kūno ir ką iš jo gaminti. Visuomenė sudaro pasirinkimo iliuziją, kad galime laisvai rinktis, „Zara“ ar „Mango“, užuot klausus, ar tikrai norime tų Indonezijoje nežinia kieno pagamintų madingų drabužių.

Beje, viena mano draugė neseniai sukūrė FB grupę pavadinimu „Papildomi plaukai? – aš pasirinksiu“, skatinančią žmogas patiems spręsti, ką daryti su savo kūno plaukuotumu. Pagrindinė idėja – gali sau ir toliau ravėti, bet prieš tai pagalvok, kam tai darai ir kodėl tau atrodo, kad taip geriau.

מגיע לו

4 komentarai

  1. Atgalinis pranešimas: TUMBLR 2010 06 05-2 (100322-100604) | dušimtaidevyni

  2. Daiva Įrašo autorius(-ė)

    Taip, skubu patikslinti, čia šiuo atveju kalbame ne apie kažkokias specifiškai „moteriškas ypatybes“, ir ginkdie niekada neteigčiau, kad moterys labiau linkusios klausyti savo visuomenių autoritetų. Šnekta čia yra apie „moterų politiką“. Kitaip tariant, pirmas lygis: atvažiuoja kokia žmogaus teisių NVO ir sako: „dabar taip, visos mokysimės skaityti, dirbti ir feministauti.“ Žiūri, kad kažkaip neišeina, neima visuomenė to laisvinamojo potencialo, kurį NVO tikėjo nešanti. Antras lygis: pasitarkime su vietinėmis bendruomenėmis. Vėlgi neišeina, nes vietinės bendruomenės dažnai būna reakcingos, nenori būti laikomos vaikais, kuriuos reikia kažko mokyti, sako: čia mūsų kultūra, o tai, ko jūs ten mokote, – jūsų. Trečias lygis: o ką mano moterys? Ir čia pat kylantys strateginiai klausimai: tai ką darysime, jei moteris atsakys: „Na, jei šventikas [įrašyti pavadinimą] taip sako, tai turbūt taip ir yra“? Susipakuosime vadovėlius ir išvažiuosime? Eisime pasikalbėti su šventiku? Kantriai kalbėsimės su kiekviena moterimi, kol atkapstysime jos norus? Žr. pvz.: http://gyvenimas.delfi.lt/leisure/article.php?id=31745119

    Yra daug iniciatyvų ir programų su lyties dimensija. Vyrams irgi yra programų, bet jie jų taikiniais tampa kaip bedarbiai, kaip tam tikros etninės grupės atstovai, kaip pensininkai, etc.

  3. dalia

    žiū, Daiva, pričiupo tave Darius už feministinį populizmą :). Jep, ta pati normalizuojanti galia veikia ir vyrus.

  4. darius

    man tiesiog pasirodė, jog paklausus tam tikros kultūros tam tikro vyro, kaip ir kodėl jis nori rengtis, atrodyti ar ką veikti, jis lygiai taip pat pavyzdžiu pasirinktų ką iš jau matytų ir galią turinčių vyrų/moterų(nebūtinai sąmoningai). taip pat pavyzdys su moters apipjaustymu Kenijoje, manau drąsiai galėtų būti pritaikytas kurios kitos genties vyrams.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*