Šiandien perskaičiau, kad Irane bus gaudomos įdegusios moterys, atseit nesilaikiusios kuklumo reikalavimų. Panašiu metu Belgijoje diskutuojama, ar uždrausti viešumoje dėvėti nikabą (skaitantys tik lietuvišką spaudą, nesijaudinkite, iki hidžabo dar nepriėjo). Abu šie pasiūlymai savo struktūrinėje gelmėje yra ginčas dėl galios skirstyti etiketes, pagal jas priskirti žmogas, ir valdyti moterų kūnus.

Europos kolonijose vietiniai intelektualai nacionalistai ilgainiui perėmė europietišką tradicijos, įskaitant tradicinių drabužių, idėją. Drabužiai, kurie visada istoriškai keitėsi, atsirandant naujiems audiniams, spalvoms ir kintant madoms, tam tikru metu buvo užšaldyti. Kaip Europoje “tradicine apranga” tapo XIX a. valstiečių mada, taip kolonijose – apranga, egzistavusi prieš pat europiečių įsigalėjimą. Ilgainiui išsilavinę vyrai apsivilko karininkų uniformas ir biurokratų kostiumus, įpareigodami moteris savo kūnais saugoti “tradicines vertybes”.

Kaip rašė suveltaraštė, bet daug gerų idėjų pamėtėjusi Gayatri Chakravorty-Spivak, visos šios diskusijos – tai įvairių vyrų konfliktai dėl galios lemti moterų likimą, pačioms moterims neleidžiant nė pasisakyti. Pavojus tas, kad moterys, auklėjamos pagal vieną ar kitą modelį, paklaustos, ko pačios nori, greičiausiai pasirinktų vienų ar kitų vyrų (arba, pastaruoju metu, galią turinčių moterų) padiktuotą atsakymą. Todėl vyresnio amžiaus moteris iš Kenijos, antropologės užklausta, ar, jos nuomone, paauglė, kurios gentis švenčia ką tik įvykusį jos apipjaustymą, laiminga, atsako, kad žinoma, jog taip (dėmesio: kalba moteris, kuri pati tai patyrė, bet ne pati paauglė). Ji jau neatsimena, ką jautė apipjaustoma, bet atsimena, kad šiaip gyvenimas susiklostė gerai. Taigi ji pasakoja: paauglė jaučia, kad dabar ji bus pripažinta ir gentyje gerbiama moteris, nebe vaikas, ir dėl to džiūgauja. Taip mąstantys individai elgiasi tobulai pagal racionalaus pasirinkimo teoriją.

Mes labai nedaug turime savo sugalvotų žodžių, metaforų ir legendų. Paprastai skolinamės ir perdirbam jau sukurtas. Todėl moterys, paklaustos, ką nori dėvėti ir ką nori leisti įvykti su savo kūnais, tikėtina, atsakytų tam tikrais modeliais, kuriuos išmoko iš savo aplinkos vyrų, savo aplinkos galingųjų moterų, įtakingų moterų iš kitur (pvz., Europos feminisčių), ir/ar, tiesiogiai ar netiesiogiai, galią turinčių ir apibrėžimus diktuojančių vyrų iš kitur. Vyrai irgi daugeliu atvejų atsakytų tokiomis kategorijomis, kurias iš kažkur išmoko. Bet tai, kad individas į klausimą, “Ko tu nori? Ar tu laiminga(s)?” atsako kitaip, nei tikimės, nereiškia, kad turime teisę nustoti klausti.

Kai sakome, tegul skirtingos kultūrinės grupės elgiasi, kaip išmano, atsisakome primesti joms savo galią. Tačiau galia niekur nedingsta: apibrėždami kultūrą kaip uždarą vienetą, tik teigiame, kad nesikišime į jos galios santykius. Belgija, kaip ir anksčiau Prancūzija, dabar sprendžia, ar demonstruoti savo galios viršenybę, valdant moterų kūnus, ar ne. Prancūzija nusprendė teigiamai. Galia neišnyks nė vienu atveju.

O kaip gi Iranas? Jis dar nepriėjo kito Foucault valstybės galios etapo, kai galia nebeprivalo būti brutali, ji verčiau įsiėda į smegenis kaip visuomenės spaudimas. Kai yra daugybė galimybių visaip disciplinuoti (sekti, pagal tam tikrą elgesį skristyti svarbias privilegijas…), prievarta imama taikyti tik patiems aršiausiems. Nepasirašau po ta teorija, kad Europos valstybės atsisakė didelės dalies brutalios galios savo piliečių atžvilgiu tik dėl to, kad išplėtojo kitus būdus juos disciplinuoti. Tuo būtų sumenkinamas daugybės individų kovos už laisvę rezultatas.”Valstybė” kaip tokia niekada neveikia. “Sistema”, ta baisioji, apie kurią rašo Althusser’is, veikia tada, kai individai išjungia mąstymą ir, užuot kaskart priėmę apsvarstytus/išjaustus etinius sprendimus, tiesiog laikosi įprastos procedūros. Tačiau tai nepaneigia, kad sistema vis dėlto atsiranda. Ji per visuomenės spaudimą, tarp kita ko, diktuoja, ko mums norėti iš savo kūno ir ką iš jo gaminti. Visuomenė sudaro pasirinkimo iliuziją, kad galime laisvai rinktis, “Zara” ar “Mango”, užuot klausus, ar tikrai norime tų Indonezijoje nežinia kieno pagamintų madingų drabužių.

Beje, viena mano draugė neseniai sukūrė FB grupę pavadinimu “Papildomi plaukai? – aš pasirinksiu”, skatinančią žmogas patiems spręsti, ką daryti su savo kūno plaukuotumu. Pagrindinė idėja – gali sau ir toliau ravėti, bet prieš tai pagalvok, kam tai darai ir kodėl tau atrodo, kad taip geriau.

מגיע לו