Dvi nesusijusios naujienos: Danone dalinės tiesos ir Izraelio nepriklausomybė

„Danone“ produktus boikotuoju jau taip seniai, kad, atvirai sakant, jau net pamiršau, nuo ko tai prasidėjo.  Pamenu tik tiek, kad tai susiję su darbuotojų išnaudojimu ir dalinių tiesų apie produktus skleidimu. Dabar mano boikotas gavo aiškesnį pagrindimą. Nustatyta, kad jogurtų poveikis sveikatai pagrįstas per menkai, produktų vaikams poveikis išvis nepagrįstas, ir kompanija jau pradėjo trinti savo teiginius apie produktų poveikį iš savo reklamų. Didžioji dalis europiečių, kaip rodo apklausos, ir taip nepasitiki probiotikų jogurtuose poveikiu sveikatai. Tačiau Lietuvoje, mano nuomone, daug žmonių ganėtinai noriai griebia „sveikus“ jogurtus.

Dar labiau boikotuoju „Nestle“, kuri melagingais teiginiais ir lobizmu stumia žalingus produktus kūdikiams šalyse, kurių gyventojai nelabai gali patikrinti, kas ir kaip, taip pat monopsonizuoja (tampa vieninteliu pirkėju) kakavos ir kitų produktų rinkas Afrikoje, pasmerkdama vietinius gyventojus vergiškam darbui. Skaudžiausia asmeninė boikoto pasekmė man – puikiųjų mėtinių šokoladukų „After eight“ atsisakymas, bet ką daryti… Žodžiu, nevalgykite tų firmų produktų, net jei nuo to blogis pasaulyje nepradings 🙂

Dar norėčiau pasidalyti keliais pastebėjimais iš Izraelio nepriklausomybės dienos minėjimo vakar. Kaip žinia, Izraelyje visos, net nereliginės šventės vyksta pagal religinį žydų kalendorių: prasideda saulėlydžiu ir baigiasi kitos dienos saulėlydžiu. Dieną prieš nepriklausomybės dieną minimi žuvusieji dėl nepriklausomybės. Kai sukaukia sirenos, viskas sustoja (traukiniai, automobilių eismas, verslai, etc), visi nuleidę galvas susimąsto. Televizija nerodo nieko linksmo. Po to prasideda nepriklausomybės diena, per kurią reikia vieni kitus purkšti putomis ir daužyti gigantiškais pripučiamais plaktukais su Izraelio simbolika (niekas man iki šiol nesugebėjo dorai paaiškinti, kodėl, sako, tai tiesiog simbolizuoja stiprumą). Kai kurie aktyvistai ir grupės šią dieną primena, kad kai kurios aukos lygybės nesulaukia net po mirties. Politika dėl nutylėjimo niekur nepabėgs, ir ji toliau neleidžia man ramiai miegoti, bet tam kartui esu pavargusi gauti galvon, tarsi tuo pripučiamu plaktuku, iš dviejų pusių, vos tik kažką bandau apie ją parašyti, taigi tam kartui palikime politiką slypėti kažkur anapus. Pakalbėkime apie kultūrą.

Nepriklausomybės dieną reikia kepti kepsnius, o išvakarėse – linksmintis ir stebėti fejerverkus. Pagrindiniame renginyje Rabino aikštėje, į kurį atėjome gerokai pavėlavę, buvo didelė scena su ekranu, rodančiu dainų žodžius. Masinė karaokė – visai įdomu. Dainos man priminė mano vaikystės (Gorbačiovo laikų) estradą. Beje, kai kurie dainininkai ir kalbėjo su rusišku akcentu. Nustebau, kad repertuare nebuvo jokių žydų-rytiečių (mizrachim) kultūros elementų, tik tokie a la rusiški (oficialiai, žinoma, bendriniai izraelietiški). Šokėjai buvo itin nerangūs. Nežinau, kodėl taip yra. Buvau operoje, ten šokėjai taip pat dramblojo lyg mėgėjai. Keista, nes modernus šokis Izraelyje labai pažengęs. Vienas draugas, teatro kritikas, pasakojo, kad prasta padėtis susidaro dėl to, kad susitarimai su šokių kolektyvais vykdomi pažinčių principu, neatsižvelgiant į jų profesionalumą. Aš tai siūlyčiau, jei jau taip yra, šokėjams pasiimti ką nors ryškaus į rankas ir mojuoti, kad nukreiptų dėmesį nuo nerangių judesių.

Buvo gražios projekcijos ant pastato priešais, o ekranas už dainininkų nugarų rodė Izraelio vaizdus. Fejerverkai buvo kaip iš vidutinio mafijozo gimtadienio Kauno Kalniečių pramogų centre. Tačiau atmosfera buvo labai gera ir smagi. Tiek jauni, tiek pagyvenę žmonės linksminosi kartu. Jaunimui, pasidabinusiam visokia atributika su Izraelio vėliava, visai nebuvo sunku tapatintis su, kaip man pasirodė, labai senomis nostalgiškomis dainomis. I. pasakojo, kad tas dainas girdėdavo vaikystėje.

Štai čia viena daina, kurią dainavo tokia izraelietiškoji Vitalija Katunskytė. Įdomiausia tai, kad I. tokias dainas vadino „liaudies“ dainomis. Tačiau tai logiška, nes Izraelio liaudis atsirado dar visai neseniai, ir tuometinės estrados dainos buvo kaip tik tai, ką žmonės dainavo formuojantis liaudžiai. Kas nors galbūt pasigestų tūkstantmetės žydų liaudies kultūros, bet man savotiškai patinka, kaip yra. Izraelis nieko netęsia, tai yra visiškai nauja valstybė su nauja kultūra.

Na, o dabar reikėtų užmesti akį, kaip ten tie kepsniai čirškinasi lauke.

1 komentaras

  1. menion

    Vakar žiūrėjau kokius septynis melejonus TED Talks’ų, tarp jų buvo toks „Michael Specter: The danger of science denial“ – rekomenduoju (į temą prie to, kaip žmonės nemėgsta faktų).

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*