Skaistybės diržais prieš vienas kito vartojimą?
Pavasario (nors iš tiesų tai visai ne jo) proga pakalbėkime apie seksą. Kad ir kaip švarinčiau savo lietuvių kalbą, kaip žinote, paprastai šį žodį sąmoningai rašau su x, taigi taisyklinga rašyba rodo, kad šį žodį daug kartų linksniuosiu. Kaip netrukus įsitikinsite, pavasaris čia niekuo dėtas.
Skaitydama šitą ir šitą straipsnius, prisiminiau vieną diskusiją su geru pažįstamu iš JAV. Nesakysiu, apie ką kalbėjom, bet jis šmaikščiai apibendrino (nors kalbėjom per MSN, galėjau gyvai įsivaizduoti jo apvaliose akyse šokinėjančius velniukus, įsitikinus, kad dabar tai pasakys kažką provokuojančio): “Tai ką aš ir sakau: katalikai dievina seksą.” Pagalvojusi apie Lietuvos politiką kaip “atvejo studiją”, turiu prisipažinti, kad neturiu, ką atsakyti.
Man tiesiog įdomu, kaip čia taip yra. Iš tiesų, kai pradėjau apie tai galvoti, labai sutrikau: RKB seksas yra neeilinės (ir, mano nuomone, nepelnytos) svarbos dalykas, kuriam paskirta dalyvauti apibrėžiant mūsų santykį su Dievu (kunigas – tas, kas TUO neužsiima), gyvenimo auka (kartais gali pasirodyti, kad gyventi skaistybėje – didesnė auka nei, pvz, skelbti Evangeliją), o Lietuvoje – netgi vaikais (šeima – tie, kas įteisinę savo santykius), jau nekalbant apie skirstymą, kas gyvena amžinoj nuodėmėj (homoseksualai), o kas ne. Nepaisant to, kad statistinės poros viso lytinio gyvenimo gyvybės (t.y., naujų gimusių žmonių) “išeiga” – mažesnė už 1 proc., nes statistinė pora augina du vaikus, o mylisi apie du kartus per savaitę – per visą gyvenimą išeina daugiau kaip du tūkst. kartų. Tikrai, pabandžius atsitraukti ir pažiūrėti, žmogos intymiam gyvenimui suteikta tokia reikšmė, kokia klasikiniame marksizme suteikta darbo santykiams.
Jei pasigilinsime, kodėl taip yra, siūlo galą galbūt atrasime tuometinėje byrančioje Romos imperijoje, nuo kurios taip svarbu buvo atsiriboti.
Na, o dabar baigsiu “apsimetinėti šlanga” ir pateiksiu savo tikrąjį argumentą. Mane įkvėpė E.Vareikio pareiškimas apie homoseksualų diskriminaciją ir eitynes:
ši problema labai jautri, nes susijusi su seksu, kuris visada įdomus, ir diskriminacija – mūsų mėgstamu žodžiu
Norėčiau išsukti argumentą priešingai: sekso temos yra politiškai patogios, nes jas visada galima prikabinti prie gamtos, medicinos ir kitų ‘natūralizmų’, taip išvengiant politinės sprendžiamų klausimų natūros. Apie tai jau rašiau čia. Viena mąstymo kryptis būtų tai, kad, mano giliu įsitikinimu, ginčai dėl homoseksualų eitynių yra ne apie tai, kaip mylėtis, o apie tai, kaip dalytis viešąja (miesto) erdve. Dėl būdingo intymaus gyvenimo susakralinimo ir iškėlimo į tokį svarbų planą, RKB dažnai tampa neatspari politikų manipuliacijoms šiomis temomis, o kai kurie jos veikėjai ir mielai dalyvauja.
Anksčiau pateiktoje nuorodoje vyskupas į klausimus atsako romiai ir gražiai, paaiškindamas, kas priimtina jo atstovaujamoje religijoje, o ne kaip turėtų tvarkytis visas pasaulis. Išties, net tolerancija ir atvirumu besigiriantys bahajai homoseksualumo klausimu griežti: turi pasirinkti, ar būti homo, ar bahajus. Nereikia tikėtis, kad religijos pasikeis per naktį dėl to, kad kažkas iš išorės taip panorėjo – prireiks laiko, kol bus priimta didesnė gyvenimo būdų įvairovė. Faktas tas, kad RKB sėkmingai tuokia iki santuokos kartu gyvenančias ir apsaugą naudojančias (“gyvybei neatviras”) poras. Dabar jau faktas ir tai, kad vienas belgas sutuokė du homo.
Bet šią temą galima palikti kitam kartui. Kaip daugelis žinote, mane labiau kraupina valstybinė šeimos koncepcija ir su ja susijusios politikos. Religija dažnai ne tik pasitelkiama joms pateisinti, bet jos atstovai kviečiami ginti šį politinį projektą.
Religijos visame pasaulyje supranta, kad intymus gyvenimas yra pavojingai atviras visokioms manipuliacijoms, ypač kai žmonės sueina į santykį nelygiomis teisėmis ar lūkesčiais (šito nepadėjo išrauti nei įvairūs emancipaciniai judėjimai). Todėl prikurta įvairiausių mechanizmų, kaip apeiti: kaip neleisti žmonėms vienas kitu nepagarbiai pasinaudoti, nepalikti vienišų motinų… Bėda ta, kad tie mechanizmai kurti siekiant universalizuoti intymų gyvenimą, todėl tapo akli kiekvienam konkrečiam atvejui ir kintančiai materialinei, socialinei bei politinei aplinkai. Šiais laikais, kai yra technologinės galimybės ir pakankamai žinių, kaip išvengti nelaukiamų kūdikių ir su tuo susijusių socialinių pasekmių (pasmerkimo, etc.), kai yra galimybė nustatyti tėvystę genetiniais testais, žmonės gali atsipalaiduoti ir neteikti tokios didelės reikšmės savo santykių įteisinimui. Įteisinimas buvo svarbus, kad būtų vienas užtikrintas būdas priskirti tėvystę ir pareikalauti vyrų atsakomybės už savo pradėtus kūdikius. Šiais laikais yra daugybė civilinių mechanizmų šiam tikslui: vaikų planavimas bendru poros sutarimu (tik nesakykite, kad tai nenatūralu, – aš, pvz, dabar, sėdėdama prie kompiuterio, mėgaujuosi nenatūraliais akiniais su antirefleksine danga, kad neišvarvėtų natūralios akys), tėvystės testai, alimentai, laiko leidimo su vaiku pasiskirstymas…
Taigi dabartinė technologinė ir socialinė aplinka leidžia intymaus gyvenimo įforminimą atsieti nuo to, kas, manau, sudaro šeimos santykių esmę – rūpybos augančiais (ir senstančiais, jei reikia ir taip nusprendžiama) žmogomis. Visiškai nesvarbu, kaip santykiauja ‘rūpintojai’, svarbu, kas ir kaip rūpinasi vaikais (ir vyresnio amžiaus žmonėmis). Kaip taikliai sudėliojo mano bendramintė Prancūzijoje reziduojanti psichologė Aušra B., “jei vaiko motina išsiskiria su jo tėvu ir nusprendžia gyventi kartu su savo drauge, yra svarbu ”legalizuoti” vaiko santykį su juo kasdien besirūpinančia ”pamote” (ir tos pamotės seksualinis gyvenimas čia ne prie ko).”
Žmogų intymus gyvenimas yra toks pats kasdienis gyvenimo faktas, kaip darbas (nebūtinai samdomas), miegas, maitinimasis, pokalbiai… Taip visada buvo. Anapus visų sakralumų – rutina, paprastas bendravimas ir, deja, manipuliacijos. Todėl labai nesinorėtų, kad klausimas, kaip ir su kuo žmoga intymiai bendrauja, lemtų, koks žmoga pilietis, koks šeimos narys, koks tėvas/mama savo vaikui, koks darbuotojas, koks miesto viešosios erdvės dalyvis… Iki tam tikros ribos, t.y., mano jau minėtų manipuliacijų (išnaudojimo, apgaulės, fizinės ir psichologinės prievartos, etc). Ar žmogos nemeluoja apie savo ketinimus, ar gerbia kitą, yra daug svarbiau, nei ar jie užsiregistravę arba kokios lyties tas kitas.
—
Dar atsižymiu, kad lygiai prieš metus išvykau į Japoniją. Per tuos metus daug visa ko spalvingo įvyko.
Nekalbėsiu apie tai, kad nenoriu sutikti su tavo požiūriu į sekso svarbą
Bet pasakysiu, kodėl nenoriu sutikti su tavo požiūriu į santuoką. Tai, kad santuokos viena iš funkcijų yra užtikrinti, kad tai būtent sutuoktinio genai bus perduodami, ir kad tos funkcijos svarba sumažėjo – viskas ok. Bet santuokos įteisinimas metrikacijos biure, mano supratimu, turi prasmę kaip moralinis ir juridinis slenkstis, kuris skiria šeimą nuo dar neseniai susimetusios porelės, kol kas nepasirengusios save laikyti šeima. Tarkim, jei statistikos departamentui reikalinga žinoti, kiek Lietuvoje yra šeimų, aš norėčiau į tą skaičių patekti tik po to, kai prisiversiu apsiženyti 
Skaitant šį postą kilo idėja. Žmones, kurie save apgaudinėja esantys tolerantiški (neturiu omeny tavęs, šiaip mintis nuklydo), turėtų būti galima demaskuoti paklausus apie jų požiūrį į poligamiją. Spėju, kad pirmas argumentas būtų along the lines of “daugpatystė yra nepagarba moterims”. Jei jau taip, tai ir homoseksualumas turėtų būti nepagarbu – kito vyro darymas per užpakalį nėra tradicinis pagarbos išraiškos būdas. Ar turėtų moderni, homoseksualumą toleruojanti visuomenė priimti (ar bent jau legalizuoti) ir daugpatystę?
Kiek žinau, Lietuvoje daugpatystė nelegali. Kažin, ką tai praktiškai reiškia? Jei teisėsauga sužino, kad nusikaltėlis iki vestuvių jau buvo susituokęs kitoje valstybėje, ar numatyta kokia nors bausmė?
Menion, man labai įdomus Tavo itin “vyriškas” argumentas. Neformaliuose pokalbiuose aš vartoju trinarę hierarchiją “pasimylėti-permiegoti-pasidulkinti”, kurios nariai išdėstyti žemėjančio pagarbos kitam lygio pagrindu. Tačiau niekaip jos nesiečiau su tuo, kas tuo užsiima ir su kuo (žinoma, bazinė prielaida – kad tai suaugę, pilno sąmoningumo ir savo noru į santykį sueinantys individai). Tuo tarpu Tavo pasisakyme vyrų intymus gyvenimas automatiškai siejamas su žodžiu “padaryti”, ir Tave, kaip ir daugeliui vyrų, su kuriais teko apie tai kalbėtis, kraupina mintis, kad kažkas gali į Tave “įeiti” – tai iš karto atrodo kažkaip nepagarbu, žemina… Na, tai, mano nuomone, išreiškia vyrų baimę būti “kaip moteris”, kuri atsispindi ir kai kurių religijų vyrų maldose, dėkojančiose, kad negimė moterimi. Bėda ta, kad moterys nuolat susiduria su bandymais į jas “įeiti”, “užlaužti”, “padaryti”, ir, manyčiau, vyrui netgi sveika atsidurti tokioje perspektyvoje, kai kažkas iš jo nori to paties, ir susimąstyti truputį
Kalbant konkrečiai apie tavo klausimą: manau, kad daugpatystė ir homoseksualumas nėra vienmačiai atvejai. Daugpatystė gali būti ir homo, ir hetero. Jeigu tavo minėtiems dviems vyrams taip santykiauti patinka, jei jie vienas nuo kito nieko neslepia, nemanipuliuoja, jei anapus šitų reikalų juos sieja gražūs ir pagarbūs santykiai, nesuprantu, kodėl pats santykiavimo tipas automatiškai “nepagarbus”?
Dėl daugpatystės: aš labai aiškiai parašiau, rodos, kad visa tai, ką samprotauju apie seksą, galioja tik tol, kol tame nėra manipuliacijų ir apgaulės. Jei yra, viskas keičiasi, ir čia vėlgi nesvarbu, homo ar hetero, susituokus ar ne. Daugpatystė, lytiškai plintančios ligos nuslėpimas, savo tikrųjų ketinimų nuslėpimas ir yra tos manipuliacijos.
Beje, viena pažįstama feministė pasisako prieš klasikinę daugpatystę/daugvyrystę, bet už vadinamąją daugmylystę (polyamory), kai atvirai būni su tiek bet kurios lyties žmonių, kiek sugebi mylėti, ir tik jei jie visi su tuo sutinka
Aš būčiau už tai, kad kartu vaikus auginančios, tarkim, hipių komunos galėtų legalizuotis, na, gal ne kaip šeimos, bet kad paveldėjimo, globos ir kiti biurokratiniai reikalai būtų tvarkomi jiems palankiai.