Kaip tikrinamos kalbos žinios

Neseniai nutiko šis tas, kas pakeitė mano gyvenimą Izraelyje į gera. Kaip manote, kas gi tai galėtų būti? Nieko itin pikantiško. Tiesiog hebrajų kalbos mokykloje kolegė papasakojo apie tokią NVO, susisiekiau su ja ir pradėjau savanoriauti. Mokau du afrikiečius pabėgėlius anglų kalbos. Tai suteikia mano gyvenimui naują prasmę, kurios ilgai ieškojau. Pagaliau mano turimos žinios ne tik kažkiek įdomios tokiems kaip aš, bet ir gali pagerinti kažkieno gyvenimą. Mokyti man teko ir anksčiau – visus savo mokinius prisimenu su nostalgija.

Abu mano nauji mokiniai labai šaunūs. Apie vieną iš jų papasakosiu vėliau. Šiandien – apie kitą mokinį, jo ambicijas ir tai, apie ką jos verčia mane susimąstyti.Ketveriais metais už mane vyresnis vyriškis iš Pietų Sudano turi tris vaikus ir sunkiai dirba statybose. Po dešimties pabėgėlių stovyklose praleistų metų mano naujasis mokinys atprato nuo mokyklos ir jos reikalavimų, bet svajonių neatsisakė. Jis nori čia stoti į universitetą. Yra universitetų, kur jis tai galėtų studijuoti anglų kalba, tik reikia išlaikyti tarptautinį TOEFL egzaminą. Taigi mano užduotis – padėti jam pasiruošti TOEFL.

Puikiai prisimenu, kaip pati laikiau IELTS. Iš pradžių galvojau, kad anglų kalbą moku pakankamai gerai, nėra ko bijoti, todėl iš Britų Tarybos gautos knygelės bus tik mankšta. Bet kas apsakys mano nustebimą, kai suskaičiavau klaidas… Praradusi pasitikėjimą savimi, kelias savaites intensyviai sprendžiau skaitymo ir klausymo užduotis, net kambariokė stebėjosi. Supratau, kad testu tikrinama ne tik anglų kalba, bet ir mokykliniai įgūdžiai, kurie apsilpo po mokyklos baigiamųjų egzaminų. Tokiems testams kaip TOEFL ir IELTS reikalingas ypatingas atidumas detalėms ir gebėjimas atpažinti, kur esi bandomas apmulkinti (pvz. Džonis: „Mama sako, kad geriausias augintinis – kanarėlės.“ Megė: „O aš noriu katės.“ Džonis: „Na jau ne, man katės nepatinka. Įsigykime vėžlį.“ Klausimas: kokį gyvūną siūlo Džonis? Neparklupkite ant kanarėlių). Skaitymo užduotyse reikia balansuoti tarp greitumo ir atidumo, nes svarbi kiekviena detalė, o laiko nedaug.

Ar bereikia stebėtis, kad skaitymo ir klausymo užduotyse surinkau daugiausia taškų? Na, o kalbėjimo ir rašymo užduotims net neišmaniau, kaip ruoštis. Mažiausiai gavau už kalbėjimą. Šiaip ar taip, tas testas užaštrino mano sąmoningumą, kokių įgūdžių reikia testuojantis. Todėl, pakalbėjusi su savanorių koordinatore, nusprendžiau, kad būtent tokius įgūdžius ir galiu pasiūlyti. Kibau į darbą.

Mano mokinys yra pakankamai gabus, motyvuotas ir gerai kalba angliškai. Tačiau, pirma, suklumpa ties tokiais žodžiais kaip „globalus“ ar „niša“. Kai prisimenu, kaip mes mokėmės šito diskurso, tereikėjo išmokti, kaip šie terminai pasikeičia anglų kalboje. Jų buvo pilna žiniasklaida, per kitas pamokas jau būdavome apie tai kalbėję. Antra, jis mėgsta atidžiai išstudijuoti medžiagą, viską gerai suprasti, o tik tada atsakyti klausimus, todėl dažniausiai neišsitenka skirtame laike. Trečia, atsakinėjant klausimus, jam norisi paaiškinti, o ne mestelėti reikalingą detalę ir skubėti toliau.

Tai verčia mane galvoti, kaip stipriai kalbos testai yra įaugę į „vakarietišką“ švietimo filosofiją ir bendrąsias visuomenės gyvenimo tendencijas. Žmogus iš kitokios švietimo tradicijos arba savamokslis, taip pat – neklausantis tų vienodo tipo žinių, nemokytas mokykloje diskutuoti apie globalizaciją ir pan. nusileidžia viduriniosios klasės europiečiui, turinčiam akivaizdų „reikalo supratimo“ pranašumą, net jei angliškai bendrauti geba taip pat gerai.

Tai man primena Pierre’o Bourdieu terminą habitus, kurį sudaro skonių, manierų, gebėjimų ir vertinimų visuma. Pavyzdžiui, senovės aristokratai vaikus nuo mažens pratino prie stalo manierų, tam tikro kalbos tono, aprangos kodo, mokė groti ir pan. Visa tai jiems augant įsigėrė į kraują, todėl nė nebereikėjo apie tai susimąstyti. Kadangi aristokratai buvo (o kiek kitais būdais – ir tebėra) dominuojanti socialinė klasė, ji savo skoniams ir manieroms suteikė teigiamą aurą: visa tai, kas patinka ir sekasi jiems, tapo apibrėžiama kaip „geras skonis“, „elegancija“, „tinkamos manieros“ ir pan. Tai išliko iki šiol. Dažnai žmogus, kuris yra kitoks ir sąmoningai ar nesąmoningai nepaiso tam tikrų aukštesniosios klasės kodų, apšaukiamas beskoniu, nestilingu ir pan. Akivaizdžiausia viso to apraiška – verslo pietūs, kuriuose ginkdie negalima paimti šaukštų kitokia tvarka ar supainioti kostiumo tipo.

Tačiau habitus yra „musyse“ ir nėra nulemtas „prigimties“ ar atsitiktinumo gimti tam tikroje socialinėje klasėje. Jis gali būti išugdytas ir pakeistas tiek individualiomis, tiek visuomenės pastangomis. Eugene’as iš H.de Balsaco romano „Tėvas Gorijo“ kaip tik ir bando pakeisti savo habitus – tapti aristokratu, kad niekas nė nepastebėtų jo kilmės. Teko girdėti, kad Jungtinėje Karalystėje tebeegzistuoja tokie kabakėliai, į kuriuos įleidžiama pagal akcentą (kilmės vietovės ir socialinės klasės ženklą), todėl užeiti gali ir lankstaus liežuvio imigrantas.

Būna ir habitus socialinės inžinerijos atvejų. Japonijoje per kelias kartas praktiškai pavyko aukštesniosios klasės vertybes, skonius ir manieras padaryti universaliais „japoniškomis“ vertybėmis, skoniais ir manieromis. Kadangi tai sutapo su augančiu visuomenės išsilavinimu, luomų naikinimu, spaudos plėtra ir didėjančiomis galimybėmis keisti savo socialinę klasę, dabar beveik bet kokios kilmės japonai (išskyrus, žinoma, imperatoriaus šeimą ir mažai pastebimus žemiausius sluoksnius) turi galimybę nesunkiai išmokti kalbėti, elgtis ir bendrauti vienodai, vertinti panašius dalykus (pavyzdžiui, išsilavinimą) ir t.t. Tarp jų egzistuoja ryškūs vertybiniai, subkultūriniai ir kartų skirtumai, bet tai yra daug sąmoningesni reiškiniai nei habitus.

Švedijos egalitarinės vertybės taip pat nemažai pakeitė klasinius habitus. Būti apsiskaičiusiam, mėgti meną ir diskutuoti apie filosofiją nėra viduriniosios klasės privilegija. Geriausias mano draugas ten tuo metu nebuvo baigęs nė vidurinės, bet mūsų pokalbiai buvo dar gilesni nei su tuometiniais kursiokais. Lygiai taip pat aukštesniosios klasės mokomos vertinti visokį darbą. Tarybų Sąjungoje buvo mėginama tuos skonius, verybes ir pan. apversti aukštyn kojom – išmokyti visuomenę vertinti „darbininkiškumą“, paprastumą (prisimenu vengrišką socialistinę reklamą, kurioje „buržuaziniai“ perkrauti butai pertvarkomi į erdvius, modernius ir funkcionalius) ir t.t. Kaip pavyko, spręskite patys.

Kažkuris (eilinį kartą mano pamirštas) autorius yra sakęs, kad, pavyzdžiui, kursai bedarbiams „kaip elgtis pokalbyje dėl darbo“ irgi yra tam tikro „darbo rinkai tinkamos“ klasės habitus diegimo būdas. Habitus dalis yra ir įsitikinimas, kad per pasimatymus reikia demonstruoti savo apsiskaitymą, kalbėtis apie skaitytas knygas ir rimtus filmus.

Kaip jau minėjau, jei ši skonių, manierų ir vertybių visuma nėra įsiurbiama iš aplinkos, bet reikalinga siekiant tam tikrų tikslų (gauti darbą, rasti gyvenimo partnerį/ę), ji gali būti kompensuota sąmoningomis pastangomis. Žmoga, neturinti dominuojančio stiliaus pojūčio, gali pasitikėti madų žurnalais, stalo manierų ir „intelektualių“ pokalbių galima išmokti (galima išmokti ir keiksmų, kurie žmogą padarytų savą gatvės gaujoje), o neturint tam tikrų vertybių, galima apsimesti, kad jas turi (čia vėlgi tinka flirto ir pasimatymų pavyzdys).

Taigi, grįžtant prie temos, TOEFL ir IELTS testai tikrina ne tik anglų kalbos žinias, bet ir tai, kiek mes, viena vertus, mokame kalbėti kaip tie rimti dėdės iš televizoriaus, kita vertus – esame pasirengę būti mokiniai mums iš anksto paruoštoje akademinėje sistemoje su tam tikrais reikalavimais ir apribojimais (vartoti kažkieno jau parašytus tekstus, juos cituoti, įpinti savo mintis, „sutraukti“ ilgus tekstus, išlesioti detales…). Kai kurių Afrikos vietovių žodinė tradicija, mokanti kažkieno kito kūrybą tiksliai įsiminti ir kūrybiškai perteikti, arba islamiškoji detalaus mokymosi su visomis interpretacijomis, arba budistinė amžinų klausimų-mįslių tradicija čia yra tik studijų objektas arba egzotiška puošmena. Taigi TOEFL testas klausia tavęs: ar esi pasirengęs taip daryti, kaip Jurgelis daro? Jei ne, tau reikalingas [vakarietišką išsilavinimą turintis] Jurgelis-meistrelis, kuriam turi tapti besimokančiu vaiku.

Įdomiausia tai, kad ši nelaisvė ilguoju laikotarpiu pagimdo laisvę. „Įvaldžius“ akademinį amatą (tekstų skenavimą, detalių lesiojimą, citatų kraipymą saviems tikslams, tam tikrus kritikos kanonus…), gali pasijusti labai laisvas, išmokęs lipdyti prestižinę akademinę medžiagą taip, kaip patinka, ir žongliruoti įvairiomis tradicijomis. Gerai įvaldęs daugiau nei vieną tradiciją, jausiesi protingas ir egzotiškas, taigi įdomesnis, o įvaldęs tik nedominuojančią atrodysi „kvailesnis“. Kaip dažnai nėra – mums būtų taip pat sunku, jei staiga proto ir gero skonio požymiu pataptų mums neįprasti dalykai.

Klasiniai ir regioniniai apribojimai, testuojant tokį iš pažiūros universalų dalyką kaip kalba, nebūtinai yra blogis, kurį reikia rauti. Tiesiog testai turėtų tapti demokratiškesni ir jautresni, o papildomos pajėgos turėtų būti metamos, siekiant tos lygybės prieš teoriškai lygų mokslą. Europietiškos mokymo(si) tradicijos dominavimas niekur nedings, todėl žmonėms iš kitur pravers įgūdžiai, padedantys prie jos pritapti. Tik nereikia pasiduoti iliuzijai, kad mokslas visus sulygina ir palieka tik gabumų skirtumus.

3 komentarai

  1. dalia

    marcuses vienmatis žmogus – gebėjimas kompetentingiau (Garfinkelio prasme) vartoti simbolius, kuriuos vis vien privalai vartoti, kad „būtum prie chebros“.

  2. Daiva Įrašo autorius(-ė)

    Ne, tai mano sugalvotas daiktavardis, reiškiantis tą patį, ką ir žmogus, tik „nuėmus“ vyrišką giminę. Jis yra toks pats abejalytis kaip „neklaužada“, „padauža“, „prietranka“ ir pan.

  3. Dovydas Sankauskas

    Taip, pritariu. Žmonėms smagu keliauti po svetimus kraštus (ne šiaip svetimus, o visiškai svetimus) ir bendraujant su kitomis kultūromis patirti kitokias mąstymo apraiškas. Tas kitoniškumas stebina.

    Kas yra „žmoga“? Ar tai moteriškos lyties „žmogus“?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*