Įsikultūrinimas į judaizmą: Tikra istorija

Tai štai, kaip kad žadėjau, papasakosiu istoriją vieno žmogaus iš Lietuvos, kuris praėjo visą procesą ir perėjo į judaizmą. Tai pirma istorija, kurią taip išsamiai teko išgirsti iš pirmų lūpų, o kai surinksiu daugiau, parašysiu normalų straipsnį. Taigi susipažinkite su labai šauniu „naujuoju žydu“ Donatu 🙂

Donatas užaugo tikinčioje ir praktikuojančioje katalikų šeimoje, tačiau pats praktikuojančiu krikščionimi savęs nelaikė. Pakeisti tapatybę (savo konvertavimosi, kaip pats vadina, nelaiko religijos kaip tokios pakeitimu, todėl vadinsime tapatybe) jį paskatino, turbūt nenustebsite, meilė izraelietei. Su savo dabartine žmona Donatas susipažino dar Lietuvoje. Merginos šeima religinga, taigi, porai apsisprendus gyventi Izraelyje, Donatas praėjo visą nustatytą kelią, kad visiškai integruotųsi į žmonos šeimą ir tautą. „Mokytis Torą gana įdomu – ypač jei nori gyventi ir suprasti, kas prie ko šitoje šalyje. Dar viena itin svarbi detalė konvertavimesi yra pilietybės gavimas – tapęs žydu gali prašyti pilietybės ir ją gauti. Todėl konvertavimesi slypi didžiulis politinis atspalvis,“ – sako pašnekovas.

Kl: Kiek laiko truko atsivertimo procesas? Kaip ieškojai rabino, kas padėjo? Kas buvo sunkiausia? Prie ko buvo sunkiausia prisitaikyti, išmokti?

Ats: Atsivertimas (nelabai šitas žodis man tinka…) užtruko beveik 2 metus Izraelyje. Lietuvoje rabinas pasakė, kad nekonvertuos nė vieno lietuvio gyvenime, Minske užtruktų kelerius metus, todėl supratau: geriausia (greičiausia) būtų Izraelyje. Pradejau mokytis netrukus po atvykimo į šalį vienoje ješivoje (kipa sruga) – tokių ješivų yra ne viena. Mokiausi kasdien rusų kalba (jėga – dar ir kalbą geriau išmokau) – nuo 9 iki 13, o po pietų 3 val. hebrajų. Ir taip kasdien. Itin įdomios buvo Tanacho pamokos, nes tai tikroji žydų tautos istorija. Nebuvo man jokio priešiškumo – anaiptol, esu gana „openminded“, todėl priėmiau viską gana lengvai. Esminis priešiškumas sukilo tada, kad rabinai bandė faktiškai ĮRODYTI, kad Dievas yra ir kad visa tai tiesa. Kas buvo perdėm idiotiška iš jų pusės, žinant mano loginį mąstymą.

Man užtektų pasakyti – tikėkit ir tiek. O čia tipo faktų rinkinys. Pavyzdys: Moshe [Mozė] perskyrė jūrą: „tai yra faktas, nes 600 tūkst. žmonių tai matė“. Nu tikrai, ir dar pafotkino su vienkartiniais fotikais… Ir t.t. Tad man nepatiko, kad jie bruko per jėgą. Tačiau tai galbūt ir suprantama, nes judaizmas yra kažkas tarp religijos ir tautos. Suprask, jei noriu prisujungti prie žydų tautos (kiekvienas dėl savo priežasčių), turiu patikėti viskuo, ką man sakys. Manau, svarbiau išmokyti žmogų, ką ši tauta veikė, kokios tradicijos, ir nebūtinai paversti jį religingu. Jis pats bus priverstas švęsti Purimą ir Pesachą, nes vaikai daržely to mokysis, todėl bus nei šis, nei tas švęsti Leningrado išvadavimą ar tankistų diena.

Aš noriu integruotis ir būti Izraelio dalimi, nes būtų idiotiška priešintis ir likti balta varna (arba rusu), ypač kai esu čia vienas. Lygiai taip pat elgčiaus Čilėj, JK arba Afrikoj – neieškočiau cepelinų valgyklos ir lietuvių kolonijos. Aišku, būtų smagu bendruomenė, biblioteka, galbūt mokyklėlė lietuvių kalba vaikams du kartus per mėnesį, bet nemanau, kad tai gyvybės ir mirties klausimas. Žinau, kas esu, žinau, kad mano vaikai šnekės lietuviškai (bent kažkiek ir, jaučiu, su akcentu), ir visos kartos po manęs žinos, iš kur jie kilę, – dėl to esu visiškai ramus. O kadangi gyvenu Izraelyje, noriu, kad jie būtų izraeliečiai, o po to lietuviai. Jei kada persikelsime, sieksiu to paties – maksimalios integracijos. Savo šaknų nepaslėpsi niekaip, o kabintis visais nagais prie tos lietuvybės emigracijoj – nematau prasmės. Manau, viskas būtų kažkiek kitaip, jei mano žmona būtų lietuvė ir gyventume Izraelyje… Bet kai paklausia, iš kur tu, – visada oriai atsakau, kad esu lietuvis. Netgi turiu užrašų knygutėj Europos žemėlapį, nes retkarčiais tenka pasitelkti pagalbon ir jį.

Bjauriausia, manau, problema konvertavimesi yra politinis aspektas – užtrukau tiek ilgai dėl Izraelio VRM: turėjo spręsti komitetas, kuris kviečiamas 2k per metus, mano byla dingo, atsirado, vėl dingo, nepateko į komitetą ir tt. Va tada tikrai bjauriai jaučiausi. Bet, manau, galima ir tai suprast – juk kepamas naujas pilietis….

K: O kas tuosyk kaip tik patiko? Ką jautiesi atradęs, kuo praturtėjęs?

A: patinka Šabatai – taip retai susitikdavom su savo artimiausiais giminėm Lietuvoj – o čia kas savaitę vaišių stalas, draugai, svečiai. Šabatai tikrai jėga. Praturtėjęs jaučiuosi daug kuo – kalba, gana giliai įsisavintu judaizmu, naujais papročiais, pilna integracija į viską… Be to, pati žinai, kiek čia kultūrų prisimaišę – sunku besusigaudyt, kas iš kur. Nenuobodu tikrai. Ar dvasiškai praturtėjau? Buvau ir esu dvasiškai labai turtingas ir be konvertavimosi 🙂 Man tai labiau įrankis intragracijai į tautą, o ne kažko savyje keitimui.

K: Kokia tavo mėgstamiausia šventė?

A: Dėl švenčių aš šiek tiek skeptiškas, nes visos didžiausios šventės susijusios su ėjimu aukoti į Jeruzalę, o kadangi šeima religinga, tai pusė dienos sinagogoj man nėra didelė šventė. Nuobodoka, sakyčiau 🙂 Čia is mano pusės, aišku, – visa šeima kartu (o ji didelė – mūsų kleckas 19tas anūkas mano uošvienei, todėl nėra tylu per šventes). Smagiausia šventė? Gal Nepriklausomybės diena ir Lag baOmer – nes tada visi drauge skendim BBQ dūmuose kur nors gamtoj ar pas mus sodelyje. Ką mėgstu religiško? Gal kai uždegam šabo žvakes ir kidush ant vyno – tada visi tokie susikaupę… kažkaip patinka.

K: Kaip, tavo nuomone, žmonės dabar žiūri į tave? Kaip jautiesi tipiškoje situacijoje, kai izraeliečiai susipažindami sako: „labas-kokstavovardas-artužydas???“ (bent jau mano sutikti žmonės tai dažniausiai tokie) 🙂 Ar jautiesi tvirtai, atsakydamas „taip“? Ką žmonės sako, kai išgirsta, kad atsivertei? Palaiko? Stebisi?

A: Niekas dar neklausė, ar aš žydas, – nemanau, kad kam įdomu. Kai dar nebuvau žydu, niekas nei niekino, nei ką. Nulis emocijų viesiems. Nebent tau, kaip moteriai, – possibility of being his future wife 😀 😀 😀 Kad negaištų laiko… 🙂 Nežinau, juokauju. Neatsimenu, kad kas klaustų. Net dabar. Ir aš niekad neklausiu ir neįdomu man. Ko tikrai ismokino apie buvimą žydu, tai kad aš labiau žydas nei bet kuris kitas: aš 100% žinau, kad praėjau viską, ką reikėjo, visą programą, o kiti ar gali būti 100% tikri, kas ivyko pries n kartų? Retorika, bet verta susimąstyti.

O konvertus visada palaiko, nesvarbu, dėl kokiu priežasčių tai buvo atlikta.

K: Ar tavo tėvai domėjosi, kokia gi ta tavo naujoji tapatybė, klausinėjo, kaip kas švenčiama ir kodėl?

A: Tėvai nesidomi – jiems tai menkai įdomu. Kai atvažiuos per kokią šventę – susidomės.

K: Kiek religijos ketini įtraukti į vaikų auklėjimą?

A: Vaikai auklėjami kaip žydai, net, manau, atiduosim į religingą mokyklą, nes baisu, kaip vaikai dabar auklėjami mokyklose… Per žinias prisklausom ir šiaip gatvėse matosi. Manau, religinis auklėjimas bet kurioj šaly ar religijoj yra pranašesnis nei valstybinės mokyklos. Žiurėsim.

Ačiū Donatui, buvo tikrai labai įdomu. Linkiu sėkmės!

5 komentarai

  1. marius

    jei esi zydas, tai nereik sakyti, kad esi lietuvis.zydas ar lietuvis? finale turbut gavosi rusas izraelyje.

  2. Daiva Įrašo autorius(-ė)

    Na, manau, mano pašnekovas labai tiksliai pasakė, kad tai ne „tūkstantmetės“ religijos perėmimas, atradus kažką dvasiškai kokybiškai kitokio nei ankstesnėje religijoje, o įsikultūrinimas, turintis ir politinį krūvį, tam tikra savanoriška auka dėl šeimos. Neatrodo „fair enough“? Mes dažnai dedame pastangas dalykams, kurie iš išorės neatrodo tokie svarbūs, kaip iš vidaus. Pavyzdžiui, kurios nors subkultūros narys dursto auskarais įvairias kūno vietas, įsimylėjėlis nemiega naktimis, žmoga rizikuoja gyvybe dėl savo valstybės… Galima burnoti, kad negudru, tol, kol patys neatrasime kažko, kas privers oi kaip stengtis…

  3. Dovydas Sankauskas

    Įdomi istorija. Kai tik aš išgirstu apie atsivertimą (į islamą, judaizmą, krikščionybę, etc.), pasijaučiu persikėlęs 1000 metų atgalios. Dar galiu kažkiek suvokti tuos, kurie tiki iš tradicijos, tačiau atsivertimas į kitą religiją yra toks sudėtingas procesas, jam praeiti reikia dėti labai aktyvias pastangas. Todėl truputį juokinga. Bet šiaip įdomus pasakojimas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*