Apie patyčias mokykloje

Labai jautri ir man labai įdomi tema, bet tekstas Delfy, švelniai tariant, keistokas.

Visi seniai mane pažįstantys žino, kad „Rasos“ gimnazijoje buvau labai persekiojamas vaikas. Būčiau labai apsidžiaugusi, jei mano budelius T.A., R.B., M.K. bei kartais prie jų prisidedančius M.Ž. ir J.S. kas nors būtų susėmę ir uždarę į nepilnamečių koloniją. Tačiau neseniai per feisbuką man parašė buvęs bendraklasis ir kartais, bet visada per atstumą jų bendrininkas M.P., jis dabar dažnai bendrauja su T.A., kurį pagal K.Jovaišo komentarą reikėtų vadinti hitleriu, ir šis, pasirodo, užaugęs visiškai normaliu žmogumi. Mirtinai pavojingais meiteliais jie neužaugo.

Tai jokiu būdu nereiškia, kad kitiems vaikams padaryta žala dėl šios priežasties atleistina. Tačiau į problemą aš žvelgiu gerokai sistemiškiau. Ne tiek dėl humanistinių principų, kurie, prisipažinsiu, tyliai pasitraukia į kamputį, prisimenant „Rasos“ gimnaziją. Veikiau dėl sociologinių pastebėjimų, kurie mokslininku pasirašančiam autoriui turėtų būti žinomi. Kaip vienoje įdomioje paskaitoje pasakojo Lauras Bielinis, kiekvienoje grupėje atsiranda „didžioji gorila“, vienas ar keli jos priešininkai, keletas sargybinių, keletas atsiribojusių ir minia, kurią galima pakreipti visaip. Paskaitoje dėstytojas atlieka didžiosios gorilos vaidmenį, kas nors iš priekabesnių studentų vis bando pasirodyti „kietesnis“, sargybinių vaidmenį atlieka tie studentai, kurie sėdi pirmose eilėse ir tvarkingai konspektuoja, „galiorka“ visada užsiima savo reikalais, o tarp jos ir sargybinių išsidėsto visi kiti. Bet daug įdomiau pasidaro tada, kai dėl vienos ar kitos priežasties iš grupės staiga išmetami keli nariai. Anot L.Bielinio, jei, pavyzdžiui, kažkokiu reikalu išsiųsite konspektuotojus, iš minios atsiras, kas juos pakeis.

Niekas negali paneigti, kad tam tikri polinkiai glūdi asmenybėje ar jos silpnybėse. Polinkis smurtauti taip pat ten dažnai glūdi. Tačiau (jei netikit manim, gal patikėsite P.Zimbardo, kuris vadovavo Stanfordo kalėjimo eksperimentui, o vėliau parašė įdomią knygą „Lucifer effect“, kurią buvau pasiskolinusi iš bičiulio Algio). Esmė tokia, kad asmenybės „defektai“ mielai užpildo įtrūkimus ir gelmes, kurias palieka sistema. K.Jovaišas teisus, kad daugelyje mokyklų klesti netoleruotinas nebaudžiamumas. Bet nežinia, ar kas labai pasikeistų, periodiškai nušienaujant budelius, bet nekeičiant sistemos. Mokyklos neturėtų skubėti „valytis“ išmesdamos problemiško elgesio vaikus. Juos lyginčiau ne su paršeliais, kaip K.Jovaišas, o su pelėsiu, kurį galima nukrapštyti, bet, jei drėgna, jo vėl priauga. Jie niekur nedingsta, o į jų vietą gali pridygti naujų. „Minios“ ir, kas be ko, sistemos abejingumas leidžia tokiam pelėsiu įsivešėti. Jei mokytojai įsivaizduoja, kad budeliai gali atsipirkti pabarimu, jei bendraklasiai ramiai žiūri, kaip vyksta patyčios, jei apskritai mokykloje klesti tokia kultūra ir leidžiama tokia vertybių sistema, kai geri pažymiai, nestandartinė išvaizda, kažkoks „kompromatas“ iš darželio ar tų laikų, kai tam tikri žaidimai nebuvo „kompromatas“, gali tapti teisėtu asmens izoliavimo ar kankinimo pagrindu, individualus išsiuntimas lauk nebūtinai padės. Tai gali suveikti tik prestižinėje mokykloje, iš kurios iškristi nesinorėtų.

Kitas dalykas, kad mokslininku prisistatančiam autoriui netinka komentare svaidytis „bjauriais paršeliais“. Kas tinka tinklaraščiui, nebūtinai tinka publicistikai.

1 komentaras

  1. Ieva V.

    O… kątik teko darbuotis LV vaikų literatūros centre ir stebėti, kokie vis dėlto žiaurūs mažieji. Ir, be abejo, prisiminti „Rasos“ puikiuosius laikus, su visais R.B ir T.A..(beje, jie savo energiją dar mokykloje vyresnėse klasėse nukreipė kitur, tyčiotis iš Kitų atsibodo). Šiaip ar taip, jeigu „asmenybės “defektai” mielai užpildo įtrūkimus ir gelmes, kurias palieka sistema“, tai reikia pradėti kalbėti dar apie ikimokyklinę sistemą, t.y., darželius ir, veikiausiai, namus. Vaikai jau į pirmą klasę ateina su nepakantumu, agresija ir gebėjimu žaibiškai pasidalinti į engiančius ir engiamuosius. Che, tai gal čia tiesiog mūsų vidinės gorilos, kurios perėjusios tik per tam tikrą socializavimo(si) aparatą, nulenda į kokį gilų gilų kampą ir mes netampame hitleriais (tampame daržovėmis dažniausiai, bet čia jau atskira tema :D)?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*