Manau, tas propagavimas savaime yra ir turi būti kitoks nei dešiniųjų. Visų pirma, jis turėtų vykti nekalbant apie pareigą kažkam trečiam nei pats individas ir jo/s vaikas (visuomenei, tautai, etc). Visų antra, motinystės/tėvystės neturėtų laikyti kažkokia juodąja dėže, į kurią įžengus, viskas jau vyksta savaime.

Kairįjį šeimos ir motinystės/tėvystės akcentavimą įsivaizduočiau taip. Pirma, svarbu ne demografija ar kažkokie visuomeniniai tikslai, o kartu – ir ne egoizmas (“noriu/užsimaniau vaiko”), o santykis. Su biologiniu ryšiu ar be jo, motinystė/tėvystė yra ugdymo(si), augi(ni)mo, rūpesčio santykis tarp kelių individų. Tame santykyje galima akcentuoti ir kitus jame dalyvaujančius individus (senelius, bendruomenę), kurie turi lygias teises vadintis vaiko šeima. Antra, svarbus individualus apsisprendimas sukurti tokį santykį: ne socialinė būtinybė ir ne klausimas “ar aš noriu kūdikio”, o “ar aš pasirengęs/usi ilgalaikiam įsipareigojimui sukurti rūpybos ir ugdymo santykį?” Trečia, neredukuojant asmenų į statistinius vienetus, reikia akcentuoti ne būtinybę ar nebūtinybę gimdyti naujus vaikus, o rūpestį, kad jau gimusieji galėtų gyventi oriai ir kiek įmanoma aprūpintai.

Manau, tam palankiausia ne vadinamoji tradicinė (branduolinė), o, pagal šitą diskursą, ikitradicinė šeima – kelių kartų sąjunga, bendruomeninis vaikų auginimo būdas, papildytas nebiologinio ryšio galimybe.