Valstybė ir vaikai
A.Račo tinklaraštyje skaičiau jo nuomonę apie susiorganizavusių tėvų surengtą ‘laidotuvių’ akciją prie prokuratūros, kuria norima pošiurpiu būdu pasakyti, kad tėvystė ir motinystė yra toks šventas reikalas, kad jei ja užsiimantis žmogus sukčiauja, neturi būti baudžiamas. Visiškai sutinku su A.Raču, kad neleistina valstybės pastangomis užtikrinti, kad aukštesniosios-viduriniosios klasės asmenys toliau liktų aukštesniojoje-viduriniojoje klasėje, kai tuo tarpu esą trūksta pinigų varganoms bedarbių pašalpoms. Žinoma, yra ir kitų niuansų.
Tiesa ta, kad prokuratūra Lietuvoje savo dėmesį paskirsto neproporcingai, ir turimus resursus dažnai meta kovoti su pasiekiamiausiais, o ne pavojingiausiais. Antra, viso atlyginimo mokėjimas vaiko auginimo laikotarpiu teoriškai turėtų padidinti vyrų, liekančių namuose auginti vaikų, skaičių ir teigiama linkme pakreipti lyčių balansą šioje srityje. Vyrai Lietuvoje uždirba, jei gerai atsimenu, vidutiniškai 35 proc. daugiau nei moterys. Taigi, turėdamos pasirinkimą, didesnę ar mažesnę šeimos pajamų dalį gauti nedirbant, daugiau porų teoriškai turėtų pasirinkti didesnę. Tačiau be pajamų yra ir kitas faktorius – iškritimas iš karjeros. Jis yra dirbtinai sukurtas ir išsprendžiamas – pasaulyje pilna gerosios praktikos, kaip galima įrengti vaikų auginimui palankias darbovietes. Mano universitete taip pat yra kabinetas, kuriuo maitinančios motinos gali naudotis. Iškritimas iš karjeros būtų mažiau drastiškas, jei partneriai (jei yra) dalytųsi vaiko priežiūros atostogas.
Mano nuomone, tam tikros išmokų lubos privalo būti. Jos galėtų būti lygios vidutiniam atlyginimui šalyje. Ne valstybės reikalas padėti turtingiems išlikti turtingais. Valstybės reikalas yra užtikrinti kiekvieno vaiko lygią teisę į aprūpintą vaikystę taip, kaip mūsų kultūroje ji suprantama. T.y., valstybė turi prižiūrėti, kad kiekvienas gimęs vaikas, nepriklausomai nuo tėvų šeimyninės padėties, darbo patirties, socialinės klasės, negalios, etc. gautų savo amžiui tinkamą maitinimą, sveikatos apsaugą, higieną, priežiūrą ir ugdymą. Tam reikėtų ne užtikrinti dideles motinystės/tėvystės pašalpas, bet, net jei nukentėtų efektyvumas, subsidijuoti tam tikrų paslaugų ir produktų pirkimą, remti įvairius paslaugų teikimo ‘agentus’ (pvz., NVO, bendruomenes). Vaiko priežiūros pinigai turėtų būti skiriami ne tik tėvams, bet bet kam, kas faktiškai prižiūri vaiką, įskaitant senelius ar kitus giminaičius (o gal taip jau galima apsiforminti?). Valstybės reikalas turėtų būti ne paskatinti daugiau gimdyti, o užtikrinti, kad jau gimę vaikai augtų orūs ir aprūpinti. Todėl užtektinai pinigų vaikui auginti turėtų gauti ir darbo patirties neturinti studentė, ir pusiau natūriniu būdu maistu bei kitais reikmenimis apsirūpinanti ūkininkė (ji taip pat “iškrinta iš karjeros”), ir bedarbė, ir savo valia namų šeimininkė, taip pat atitinkami vyrai, jei nusprendžia auginti vaiką. Dabar gi pašalpa pririšta prie atlyginimo ir darbo santykių, kas yra gana absurdiška. Jei šeimoje vienas dirba, o kitas ne, tai finansiškai labiau apsimoka dirbančiam imti vaiko priežiūros atostogas. Rezultatas – šeimoje abu nedirba. Jei valstybė vietoj prie atlyginimo pririštos vaiko priežiūros pašalpos teiktų tam tikrą “kūdikio krepšelį” (jau tikrai ne MGL dydžio), galbūt kartu su papildoma, kintama dalimi, priklausoma nuo atlyginimo, tai galėtų tapti alternatyva bedarbystei, o namų šeimininkės/ai ir studentės/ai be darbo patirties būtų mažiau priklausomos/i nuo sutuoktinių/partnerių.
Tačiau visi šie pasvarstymai yra “turėtų būti” lygmenyje. Nesu nė vieno ministro patarėja, todėl niekam greičiausiai neįdomu. Mažiau normatyvus (“kaip turi būti”) ir daugiau antropologinis pastebėjimas būtų toks, kad visais laikais ir visose kultūrose individai naudojasi dominuojančiu kalbėjimo būdu, kad pateisintų siekimą tam tikros naudos sau. Kai kada toks naudos siekimas gali būti labai “šventas”, kai kada – klastingas, bet dažniausiai gynybinis. Prisimenu, viename akademiniame straipsnyje autorė pristatė atvejį, kaip sunkiomis sąlygomis Zimbabvės siuvyklų darbininkės išsireikalavo pertraukos, nes namie “nespėja vyro kelnių sulopyti”. Mano universiteto profesorė D.Lemish viename straipsnyje taip pat pateikė pavyzdį, kaip tarptautinis judėjimas už taiką “Women in black” Izraelyje dažnai lieka nuslopintas ir neišgirstas, tuo tarpu moterys, besivienijančios po kokios nors motinų asociacijos sparnu, lengviau gali prastumti savo politinius reikalavimus, nes esą jau atliko savo pareigą visuomenei. Feministės arabų šalyse, Indonezijoje ir pan. neretai savo reikalavimus grindžia Koranu, juo pasiremia ir antropologės M.Kudo studijuotos už pakistaniečių ištekėjusios japonės, kad išsisuktų nuo spaudimo dengti galvas ir laikytis kitų Pakistano tradicijų. Ankstesniame tinklaraščio įraše rašiau, kad puiku, jog A.Maldeikienė kritikuoja konservatorius iš krikščioniškų pozicijų.
Taigi logiškai suprantama, kad tam tikri individai, kurie jaučiasi, jog yra neteisingai užsipulti, mobilizuoja tam tikrą jiems prieinamą vaizdinių ir įvaizdžių rinkinį. Ta visą politinį spektrą kertanti retorika, kad valstybė turi mokėti pinigus tam, kad persvertų demografines tendencijas, sulaukia štai tokio atsako, to ir buvo galima tikėtis.
Gražus valstybinės “gimdymo kaip pilietinės pareigos”, valstybinio puritonizmo ir demografinės retorikos “įvaizdinimas” pateikiamas šiame Izraelio filme:
Karlai, jei skaitai, tau turėtų patikti 
Įdomus tekstas, labai daug temų paliesta. peržiūrėjau ir Račo straipsnį, nuteikė optimistiškai, kad jis pagaliau (lyg ir?) atsikratė iliuzijų dėl Vyriausybės ir Prezidentūros socialinių pažiūrų, bet čia ne apie tai norėtųsi kalbėti.
Visų pirma dėl mamyčių su vežimėliais ir karsteliais. Oi, kaip jos nesuprato, kad su tais savo piktais spygavimais sulaukė didžiulės neigiamos reakcijos. Teko girdėti tokią nuomonę: „Pamatau mamytę su vaikeliu ar nėščiąją ir atsiranda mintis – o, štai, kas grobia mano mokesčius ir dėl pašalpų gimdo“. Publicistas Valatka irgi panašiai rašo, teigdamas, kad politikų noras įsiteikti pensininkams bei gimdančioms motinoms ir atvedė šalį į tokią situaciją, kaip dabar, bet atsiranda ir kita – dar piktesnė, kategoriška, agresyvi nuomonė – daugybė mamyčių ir tėvelių grasina kone susidorojimu kiekvienam, kas pasako, kad jos elgėsi nesąžiningai, o sukčiavimų su fiktyviais atlyginimais nelaiko netgi nuodėme. Nesinori palaikyti vienos iš tokių radikalių nuomonių (nors visgi, labiau esu prie tų, kurie sako, jog kai kas nori per daug), bet esmė tokia – visuomenėje vėl ima skaldytis į dvi dalis. Ir priežasčių, manau, daug. visų pirma tai, kad nei mokykloje, nei šeimoje neišaiškinama, kad valstybė – tai ne niekieno, valstybė, jos pinigai – visų. lengvabūdiškai juos pasiskirti sau žymiai daugiau, nei priklauso – nesąžininga. Niekas neprisikabins prie mamytės, katra uždirbo 1000, o prieš gimdymą – 1050 ar net 1100.
o tai, kad feministiniai ir kiti demokratiniai kairieji judėjimai gali propaguoti ir labiau akcentuoti šeimą ir motinystę, kodėl gi ne?
Taip, galėtų akcentuoti, kaip ir bet kokį kitą pasirinkimą, kurį individai savarankiškai priima. Gerbiu tas feminizmo atšakas, kurios didžiausią dėmesį skiria darbui ir karjerai, bet kartu manau, kad pasaulis šio to pasimokė per darbo susakralinimo dešimtmečius, ypač buvusiose komunistinėse šalyse. Darbas ir karjera emancipuoja ta prasme, kad suteikia finansinę nepriklausomybę, kas mūsų visuomenėje labai svarbu. Bet kur eiti po to – čia jau kitas klausimas. Puiku, jei karjera suteikia kažkokį savirealizacijos pojūtį, bet neprivalo.
Manau, tas propagavimas savaime yra ir turi būti kitoks nei dešiniųjų. Visų pirma, jis turėtų vykti nekalbant apie pareigą kažkam trečiam nei pats individas ir jo/s vaikas (visuomenei, tautai, etc). Visų antra, motinystės/tėvystės neturėtų laikyti kažkokia juodąja dėže, į kurią įžengus, viskas jau vyksta savaime.
Kairįjį šeimos ir motinystės/tėvystės akcentavimą įsivaizduočiau taip. Pirma, svarbu ne demografija ar kažkokie visuomeniniai tikslai, o kartu – ir ne egoizmas (“noriu/užsimaniau vaiko”), o santykis. Su biologiniu ryšiu ar be jo, motinystė/tėvystė yra ugdymo(si), augi(ni)mo, rūpesčio santykis tarp kelių individų. Tame santykyje galima akcentuoti ir kitus jame dalyvaujančius individus (senelius, bendruomenę), kurie turi lygias teises vadintis vaiko šeima. Antra, svarbus individualus apsisprendimas sukurti tokį santykį: ne socialinė būtinybė ir ne klausimas “ar aš noriu kūdikio”, o “ar aš pasirengęs/usi ilgalaikiam įsipareigojimui sukurti rūpybos ir ugdymo santykį?” Trečia, neredukuojant asmenų į statistinius vienetus, reikia akcentuoti ne būtinybę ar nebūtinybę gimdyti naujus vaikus, o rūpestį, kad jau gimusieji galėtų gyventi oriai ir kiek įmanoma aprūpintai.
Manau, tam palankiausia ne vadinamoji tradicinė (branduolinė), o, pagal šitą diskursą, ikitradicinė šeima – kelių kartų sąjunga, bendruomeninis vaikų auginimo būdas, papildytas nebiologinio ryšio galimybe.