Sausio 13 ir valstybininkai

Kadangi nuo pirmosios Sausio 13-osios praėjo jau daug metų, visi pastaruoju metu stengiasi pasakyti apie ją ką nors nebanalaus. Noriu pasidalyti dviem tinklaraščių įrašais: KTUG direktoriaus B.Burgio ir filosofo, MEP’o L.Donskio.

Viena vertus, abu įrašai tęsia rašymo tradiciją „kovojom kovojom, o ką gavom?“ Tačiau jie abu peržengia tą suprantamą, bet jau kiek įsiklišėjusį pagraudenimų luobą ir paliečia svarbias temas. B.Burgio įrašas užkabina mintį, kad į herojų ‘gamybą’ reikia žvelgti kritiškai, anaiptol nenuvertinant jų įnašo į tai, kur dabar esame. Abu įrašai užkabina dažnai konstatuojamą faktą, kad, jei labiau suradikalintume, nomenklatūra neišnyko, tik tapo ‘tautinė’. Galima prisiminti analogišką Leninui priskiriamą pasisakymą apie revoliucijos pasiekimus: elitas išsiplėtė nuo 16000 iki 64000.

Taip ir ne. Apie tai, kiek daug pavyko sukurti/pasiekti/leisti atsirasti dažnai nesusimąstome dėl to, kad pripratome. Prieš dešimtmetį būtų buvę sunku įsivaizduoti, kad bus galima įstoti į universitetą be užnugario, sukurti verslą be mafijos reketo, dirbti Airijoj ir siųsti pinigus namo be tarpininkų, kritikuoti galinguosius be grėsmės… Visa tai yra ganėtinai įspūdinga. Aš irgi apie tai nesusimąsčiau, kol neapsilankiau Serbijoje, kur visai tai dar tik kuriama, bet irgi gana įspūdingu tempu.

Sausio 13-osios minėjimas lengvai ‘paskolina’ savo autoritetą pamąstymams apie nomenklatūrą ir jos kritiką, tai yra patogi proga suteikti savo pasisakymui daugiau vertybinio krūvio. Apie nomenklatūrą girdime kasdien, bet kai apie ją girdime Sausio 13-ąją, tampa kažkaip įtaigiau, lengviau mobilizuoti tiek protus, tiek emocijas. Publicistui tai irgi tam tikra ‘išgyvenimo strategija’ – patriotinė prisiminimų bei emocijų audra šiuolaikinei Lietuvos istorijai svarbių datų minėjimuose leidžia valdžią kritikuoti su patrioto autoritetu, tarsi su Sausio 13-osios aukų užnugariu, o ne iš amžino kritiko pozicijos.

Dar šiek tiek apie turinį. Kiek man žinoma [[[dėmesio: pletkai ir subjektyvybės 🙂 Nepriimti kaip žurnalistinės tiesos]]], L.Donskio minimas valstybininkų klanas pradėjo reikštis ne po V.Pociūno žūties, ir ‘komedijos’ fazė buvo ne visai tokia, kaip atrodo filosofui. „Valstybininkais“ šita „chebrytė“ pasivadino po Pakso skandalo, kai sklandė daug minčių, jog daugumos valdžia nepasiteisino, reikia kurti kažkokias atsvaras. Mano alma mater TSPMI anaiptol neturėjo imuniteto tokioms idėjoms, ir dėstytojų provokuojamai užduodami klausimai, kad gal reikėtų universalią balso teisę kažkaip ‘graduoti’ arba daugiau valdžios suteikti ekspertams sulaukdavo visai rimto šviežių pirmakursių pritarimo. Gėda prisipažinti, bet kai kurios tokios idėjos neaplenkė ir manęs: kartu su kitais kraupome, kaip kažkas gali tikėti R.Paksu, ir kaip atsverti tokių populistų bei jų pasekėjų įtaką. Skaitėme Ortegą y Gassetą ir radome daug paralelių. Būgštavome, kas gi bus. Klausėme savęs, ar tikrai galėtų padėti ‘aristokratijos’ („geriausiųjų valdžios“ – anaiptol ne paveldimos, o meritokratinės – pagal protą ir nuopelnus) elementas. Tuomet dar nebuvau kairioji. Tiesa apie vadinamąsias „dvi Lietuvas“ bei eilinių piliečių politinius lūkesčius man pradėjo aiškėti tik vasarą po viso to, dirbant apklausų asistente.

TSPMI tapo kelių tokių save pasiskyrusių aristokratų susitikimų vieta. Erdvė buvo tam palanki, ir jauni, imlūs, Paksageito įaudrinti studentai taip pat [potencialiai] palankūs. G.Kirkilo vyriausybė palaikė gerus ryšius su TSPMI, „suprato reikalą“. Abstrakčiai galima samprotauti, kad šis veiklos principas pasirodė priimtinas socdemams (kurių ‘dem’ greičiau reiškia ‘demagogai’ nei ‘demokratai’, deja), kurių daugelis atėjo paveldėję sovietinės nomenklatūros įgūdžius ir po proto-konservatorių nesėkmių pačioje nepriklausomybės pradžioje įtikėję, kad jie yra tie valstybei esą gyvybiškai svarbūs technokratai, kurie žino, kaip vadelioti valstybės vežimą, geriau nei idealistai.  TSPMI kaip vieno iš „valstybininkų“ centrų (hubs) statusas atitiko ar demonstravo atitinkąs Ortegos y Gasseto pasiūlymą, kad gaivalingą masių siautėjimą galėtų atsverti išmintingų, kritiškai mąstančių žmonių telkimasis į kritines, „mąstančias“ salas. Žodis „valstybininkai“ buvo vartojamas (savi)ironiškai, bet vis dar su teigiamu turiniu. Tai nebuvo komedija. Tai neturėjo ir tokio ‘sąmokslingo’ atspalvio, kokį įgijo po to. Racionalumo sala, atremianti masių gaivalą – taip save matė „valstybininkai“ ir jiems prijaučiantys. Taip didele apimtimi buvome mokomi politikos mokslų ir mes: esminė perskyra politikoje esanti ne kairė ir dešinė, ne vienų interesai prieš kitų interesus, o ideologijos prieš racionalumą.

Nenoriu minėti nuogirdų ir atsitiktinių pastebėjimų, kas ateidavo, kur apsistodavo ir su kuo susitikdavo TSPMI, nes neturiu jokių įrodymų ir nemanau, kad kas nors sutiktų paliudyti. Tačiau ‘žmonės kalba’, kad išties buvo tam tikras akademikų, diplomatų, technokratų politikų ir žurnalistų susibūrimas, tam tikra tarpusavio pagalbos ir informacijos apykaitos grupė. Kiek ji buvo susijusi su saugumiečiais ar juolab su V.Pociūnu man tikrai nėra žinoma, ir nė neapsiimčiau spėlioti. Geriau tegul kalba tie, kurie žino daugiau.

Ironiškiausia šioje istorijoje tai, kad, man atrodo, „valstybininkai“ greičiausiai bent jau pradžioje turėjo labai gerų ketinimų – būtent kaip L.Donskio minimame Turkijos atvejyje, jie tikėjo, jog reikia pasaugoti, kad demokratija nesuvalgytų pati savęs. Taip žingsnis po žingsnio jie ar jų naujieji ‘klano’ nariai tapo antidemokratiniu elementu, kurį tikrai būtina išvilkti į dienos šviesą, prispausti deklaruoti savo ketinimus ir t.t. Tegu neapsimeta, kad yra racionalūs techniniai protai anapus politikos – jie yra politinė jėga su tam tikrais įsitikinimais.

1 komentaras

  1. Milda

    Buh, supratau, kad visiškai nieko nesuprantu apie Lietuvos politiką. Kada nors turėsi man papasakot.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*