Esu grįžusi atostogoms į Lietuvą. Šįryt per radiją išgirdau primirštą dainą ir šyptelėjau sau: prieš daug metų 2PAC’as parašė šias eilutes:

And although it seems heaven sent
We ain’t ready, to see a black President

Prieš metus šios eilutės staiga prarado aktualumą. Nors Obama man šiaip nelabai patinka, ypač po savo planinės kalbos, reikia pripažinti, kad tam tikrame lygmenyje jo išrinkimas buvo didelis lūžis, parodęs, kad “būna ir taip”/ “galima ir taip”. Nieko pakenčiamesnio už jį kol kas JAV politika nepasiūlė.

O vakar su tėvais žiūrėjau žaidimą “Chorų karai”. Tai bene ausiai maloniausias iš visų televizinių muzikinių projektų. Tik vaizdą gerokai gadino jo vedėjas.

V.Šapranauskas yra pakenčiamas humoristas, bet prastas aktorius ir netikęs TV vedėjas. Nors kai kurie jo juokeliai, žinoma, juokingi, bet iš jo sklinda tokia arogancija, tarsi kiekvieną nusišnekėjimą žiūrovai atleistų – juk tai Šapras. Po indiškais motyvais bandžiusio padainuoti Panevėžio choro pasirodymo vedėjas solistei užmetė, kad jos “riebalas indiškas” ir įsivaizdavo, kad juokinga. Tokių nusišnekėjimų buvo ir daugiau, bet šitą kažkaip įsiminiau labiausiai.

V.Šapranausko populiarumą užtikrina… jo populiarumas. Dėl populiarumo jį visur kviečia ir tai palaiko jo populiarumą. Girtas ar blaivas, juokingas ar nusišnekantis, jis televizijoms yra kaip tam tikras antpetis, kurį galima prisisegti ir juo pasididžiuoti. Tačiau šioje formoje turinio jau, ko gero, seniai neliko. Nesu mačiusi pirmųjų jo vaidmenų, turėjo kažkada būti neblogas aktorius, juk kažkur buvo pradžia. Tačiau štai prieš kokį dešimtmetį Kaune žiūrėjau mielą spektaklį “Nusišypsok mums, Viešpatie“. Kai kurie aktoriai man buvo pažįstami iš serialų, bet jų “personažiškumu” nebuvo pagrindo nė suabejoti. Jie buvo tais, kuo turėjo būti spektaklyje. Bet čia įžengė V.Šapranauskas ir sugadino visą spektaklį. Salėje kažkas pradėjo ploti, jis atsisuko į salę, ignoruodamas kitus personažus, ir, atrodė, visu savo kūnu gėrė iš salės sklindančias pasigėrėjimo bangas. Personažo nebuvo, buvo tik jį totaliai nužudęs V.Šapranauskas, kuris, be abejo, nenumatytas originalioje G.Kanovičiaus pjesėje. Vėliau, kai baigėsi spektaklis, žmonės santūriai plojo visiems geresniems aktoriams, bet tiesiog siautėjo, kai pradėjo maivytis iš televizijos jiems gerai pažįstamas Šapras. Galbūt iš tų laikų man ir liko kažkokia nuoskauda, kad jo pasirodymas sugadino šiaip man labai mielą spektaklį.

Nieko nepadarysi, jei užstalės juokeliai (ypač, kas neseniai Lietuvoje tapo televizijos mada, asmeniniai juokeliai su kitais aktoriais tema “va taip mes su jumis anądien…”) rezonuoja su kažkuo, ko trokšta žiūrovai. Bet ar tikrai trokšta? Ar Šapro fenomenas nėra tiesiog inercija, kurios niekas nesivargina sustabdyti, nes visiems patogu? Ką manote?