Darbas ir „nado, Fedia“

Kūnas priešinasi bet kokiai akademinei veiklai, nors žinau, kad iki atostogų turiu suskubti. Ta proga prisiminiau, kad anarchijoje.lt skaičiau tokį komentarą, vėl jį atsiverčiau ir perskaičiau. Komentaras vadinasi „Nenoriu, bet reikia, arba Kelias į degradaciją„.

Daugelis šių idėjų rezonuoja su tuo, ką esu anksčiau mąsčiusi ir jautusi. Tačiau tonas man labai nepatiko. Taip, visiškai sutinku, kad mūsų auklėjime yra daug ydų, kad žmogus visuomenėje per daug suvaržytas. Tačiau skaitydama galvojau apie savo kaimynų istorijas. Mano kaimynai, su kuriais dalijamės balkonu, yra filipiniečiai. Pora gyvena čia nuolat, kiti į butą ateina tik savaitgaliais, nes šiokiadieniais turi likti nakvoti pas darbdavius. Filipiniečiams prieinama išimtinai slaugos darbuotojo viza. Tai sunkus darbas – nuolat būti su senu žmogumi, prausti, rengti, maitinti, eiti kartu pasivaikščioti. Kai kurie iš jų darbdavių išgyvenę Holokaustą, karą (labai dažnai šie žmonės sulaukia įspūdingo amžiaus), todėl naktimis atgyja jų patirtys, ir filipiniečiams tenka keltis po kelis kartus per naktį. Slaugėms/ams duodama tik viena laisva diena per savaitę.

Darbo viza pririšta prie darbdavio. Filipiniečiai čia gauna vizą penkeriems metams, bet ji gali būti pratęsiama, jei darbdavys gyvena ilgiau. Bet vos tik miršta, filipinietis/ė privalo susipakuoti ir palikti šalį.

Kadangi darbo Izraelyje tikslas – uždirbti kuo daugiau ir išlaikyti šeimą, filipiniečiai stengiasi neišlaidauti (nors kartais užspaustas noras paišlaidauti prasiveržia neįtikėtinu vaišingumu, kalnais maisto ir dovanomis šeimai), o į Filipinus važiuoti brangu, todėl savo šeimų jie nemato metų metus. Sutikite, toks gyvenimas – menkas kaifas. Vienas iš mano kaimynų sakė turįs aukštąjį išsilavinimą, bet tai niekam neberūpi. Užtat visos jo dukterėčios jo dėka galėjo baigti koledžus. Ką patartų anarchistai tokioje situacijoje? Spjauti?

Kad ir kaip būtų gaila, žmonės ne visada gali išsivaduoti iš tų tikrovės gniaužtų, apie kuriuos čia kalbama. „Reikia“ atsiranda ne kaip vidinis spaudimas, bet kaip išorinių sąlygų padiktuota vienintelė galimybė. Šeima nori valgyti. Vaikai nori į mokyklą. Vaikai nenori visą gyvenimą neefektyviame žemės ūkyje sodinti ryžių.

Kitas dalykas, daugybė senų žmonių Izraelyje yra vieniši ir jiems reikia priežiūros. Savimi pasirūpinti jie nebegali, o šeima negali ar nenori. Ką pasiūlytų komentaro autorius/ė? Kas būtų, jei, pasauliui nepasikeitus, staiga pasikeistų visi „reikia“ valdomi žmonės ir pradėtų žiūrėti tik to, ko nori? Garbaus amžiaus žmoga nori valgyti, praustis, pasivaikščioti parke, turėti savo gyvenimo istorijų klausytoją. Jo/s šeima nori gyventi savo gyvenimą ir nebūti atsakingi už giminaitį/ę. Filipiniečio šeima nori į koledžą. Kaip sutaikyti jų norus? Deja, atotrūkius tarp jų turi užpildyti „reikia“.

Tiesą sakant, dažnai bandau, kol kas tik intelektualiniame lygmenyje, išspręsti pirmųjų komunistų utopijos ir pasaulio poreikių dilemą. Jei visi galės kūrybiškai dirbti tai, kam turi talentą, tai kas turės talentą ir norės dirbti tokius neretai nemalonius darbus, už kuriuos garbaus amžiaus žmoga negali pasiūlyti kalno pinigų? Robotai? Japonijoje jau link to dirbama.

Žinoma, viskas išsispręstų perstruktūravus pasaulį, jei žmonės gyventų bendruomenėse, kur nebūtų griežtos specializacijos, visi kažkaip pasidalytų darbus, kuriuos reikia atlikti, o visą likusį laiką skirtų savo polėkių plėtotei. Tik ar tada nebijotume tradicionalizmo sugrįžimo? Argi ne iš tokių bendruomenių žmogą „išlaisvinti“ siekė modernybė, universalus švietimas ir t.t.? Kaip būtų įstojama į tokais bendruomenes ir iš jų pasitraukiama? Kas būtų, jei gyvybiškai reikalingi „nado-Fedios“ ir jose vieną dieną atsisakytų dirbti?

1 komentaras

  1. Lina

    Skaitydama prisiminiau Dan Pink paskaitėlę apie motyvaciją… Žinai http://www.TED.com? Jei ne, gal norėsi užmesti akį 😉
    O čia, jei įdomu, minėtojo Dan Pink: http://www.ted.com/talks/lang/eng/dan_pink_on_motivation.html

    Pritariu, kad dar yra daug sričių, kuriose tas tariamas „reikia“ dar neišvengiamas, nes… nes mes tiesiog taip pripratę. Bet, vis tik manau, verta siūlyti žmonėms persvarstyti savo vertybes ir kelti „noriu“ į aukštesnes pozicijas. Manau, kad tai viena iš galimų visuomenės santvarkų, iki kurios galime „priaugti“. Kas prižiūrėtų žmones, kuriems reikia priežiūros, tada? Tie, kurie norėtų. Manau, tokių būtų. Yra žmonių, kuriems patinka rūpintis kitais. O jiems padėtų savanoriai, kuriems irgi malonu padėti kitiems, karts nuo karto. Na, arba tikrai iki tol susikursim robotus, ir jie puikiai apjungs tokią sistemą. O kol kas, jau galima pradėti mokytis daugiau klausyti savo „noriu“.
    Ir, beje, kaip ir pati lyg pastebėjai, „reikia“ nėra, yra tik „noriu“ (net jei tai „noriu užsidirbti pragyvenimui“). Deja, ne visi įžvelgia, kas po jų įsivaizduojamu „reikia“ slepias. Ir todėl užsiimti tokia veikla yra sudėtingiau, jaučiama mažiau motyvacijos. (Ir, žinoma, daug žmonių prisikuria neegzistuojančių „reikia“, bet lyg ne Tavo vardintais atvejais.)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*