Antisemitizmas vaikams? Po šimts kalakutų!
Nežinau, kodėl tokios temos vis viena per kitą lipa pas mane, bet kol kas nenoriu nustoti apie tai rašyti. Vakar su vienu draugu izraeliečiu plepėjome apie Disney’aus filmukus, jų santykį su II pas. karu ir jo ideologijomis. Draugas pamėtėjo tokį teiginį, kuriuo, atrodo, niekada neabejojo. Jis pasakė, kad Gargamelis iš Smurfų filmuko neabejotinai buvo žydas. Hmmm, pagalvojau, improvizuotas neva hebrajiškas vardas su pabaiga -el jau yra vienas akmuo į šito filmuko daržą. Tai, žinoma, nesutrukdė šį filmuką sėkmingai rodyti Izraelyje.Turėjau prisipažinti, kad Smurfus žiūrėjau labai maža, jie, rodos, kalbėjo lenkiškai, ir tik balsas ant viršaus, kiek pamenu, nelabai vykusiai vertė į lietuvių kalbą. O gal jau painioju juos su tokiais lenkiškais meškiukais. Prisimenu tik tiek, kad jie buvo mėlyni, šnekėjo juokingais balseliais. Kaip atrodė ir elgėsi Gargamelis, neatsimenu nieko. Todėl šiandien atsikėlus ryte nutariau pasižiūrėti ir tuo pačiu prisiminti vaikystės filmuką.
Na, net jei draugo teiginys ir buvo šiokia tokia paranoja arba “antisemitism-hunting”, kuo gana dažnai užsiima izraeliečiai, o dar dažniau – amerikiečiai, reikia pripažinti, kad Gargamelis kaip Gargamelis, bet jau katė tai tikrai turi ‘hebrajišką’ vardą. Beje, hebrajiškoje Smurfų versijoje katė buvo pervadinta. Gal kas atsimenate, kaip ji vadinosi lietuviškai? Blogojo burtininko išvaizdą galima lyginti su nacių karikatūromis, o jo troškimas suvalgyti gerus vaikus smurfus primena klasikinę legendą.
Bet mane labiausiai ir, nepabijočiau pasakyti, skaudžiausiai užkabino kitas ‘arijų grynumo’ ideologijos aspektas, kurio, žinoma, vaikystėje gal ir nebūčiau pastebėjusi (bent jau nepamenu). Pažiūrėkite šią seriją.
Pirma dalis:
Antra dalis:
Trečia dalis:
Kalėdų senelį primenantis Tėtė Smurfas paverčia Gargamelio kūrinį tikra smurfe. Kad ji taptų ‘gera’, ji privalo tapti… blodine! Ar pastebėjote, kaip pasikeičia smurfų elgesys? Pradžioje jie priima ją kaip tiesiog kažkokį gyvą objektą (atkreipkite dėmesį, kaip neša, kaip bendrauja, kaip jai tenka juos vilioti pyragais). Bet vos tik Tėtei Smurfui pavyksta padaryti iš jos ‘tikrą ariję’, smurfuose atgyja galantiški-romantiški impulsai. Ji staiga jiems tampa moterimi. Gargamelis sukuria moterį-viliotoją pagal savo ‘nearijišką’ supratimą, bet ji ‘geruoliuose’ smurfuose nepažadina romantinių-seksualinių impulsų, kol nėra perdirbama į ‘ariję’. Tik pažiūrėkite, kaip ji didžiuojasi savo šviesiais plaukais prieš Gargamelį. Smurfų pandymas pašiepti Gargamelį pagaminant jam ‘neariję’ moterį (atkreipkite dėmesį į tai, kaip moterys objektifikuojamos, gaminamos kaip paslėptai seksualiniai objektai, kaip jose atgyja Ievos-sugundytojos tema, kaip moteris įneša chaoso ir nesantaikos į harmoningą ‘komunistinę’ smurfų bendruomenę) nepavyksta – jis nesusižavi, taip kaip smurfai anksčiau nesusižavėjo ‘nearijišku’ Gargamelio kūriniu.
Tokias bjaurastis reikėtų uždrausti rodyti vaikams.
Apskritai reikia uždrausti visus “multikus” ir pasakas. Princesė bokšte? Karžygys, įvykdęs užduotį, gauna princesę ir pusę karalystės? Tai juk visiškas objektifikavimas…
))
Vilkas rožiniais gėlėtais apatiniais, besivejantis kiškį? Tai juk pedofilijos propagavimas…
Storas skraidantis dykaduonis, meluojantis, kad gautų uogienės? Ko šis multikas moko vaikus?
Žydras šuniukas, su kuriuo niekas nedraugauja, nes jis žydras? Kurį vėliau priglaudžia jūreivis? To išvis nekomentuosiu
Galiu tik tiek pasakyti – ko ieškosite, tą ir rasite. Bet kokį tekstą galima perskaityti tarp eilučių. Ką tarp tų eilučių ras, priklauso nuo paties skaitytojo paranojiškumo laipsnio.
Autorė šaunuolė
Pabandyk tekstą į rasyk.lt įdėt, jei netingi, publika labai vertins. Ir išvis smagu, kad lietuviška humoristika turi ateitį.
afigienai įžvalgi analizė, kaip visada – ten, kur nė nesitikėtum.
@ `tviska
Reikia tiesiog pripažinti, kad kai kurie multikai yra ne vaikams. Pastebėjote, kad šiais laikais dažnai apie animacinius filmus rašo “Visai šeimai”? Suprask, vaikai pasidžiaugs reginiu, o suaugusieji perskaitys ir tarp eilučių. Vaikystėje man irgi neužkliuvo nei princesių objektifikavimas, nei Gargamelis. Tik kartais, prisimenu, žaisdama lyg niekur nieko painiodavau žaislų ir veikėjų lytis, tėvai aiškindavo ir atpainiodavo. Prisimenu, tiesa, kad buvo ne tai, kad skaudu, bet nervindavo, kad blogi veikėjai knygose visada būdavo juodaplaukiai. Manau, knygos ar filmo destruktyvumas ir slypi ne tame, kad yra vienoks ar kitoks veikėjas, o tame, kad vaikas sutrikęs pamato: “šitas veikėjas kaip aš… bet aš nenoriu tokia/toks būti”. Stereotipų kūrimo pagal lytį, išvaizdą, akcentą ir pan. destruktyvi pasekmė gali būti ta, kad kažkoks vaikas darželyje prieš savo norą bus priverstas nuolat vaidinti gargamelį, nors filmuko autoriai gal ir nieko bloga nenorėjo.
Reikia pripažinti, kad pasakos ir multikai struktūruoja pasaulį ir aiškina, kokie jame būna ryšiai. Pasakų ir multikų grožis, mano nuomone, slypi ten, kur, prisidengiant fantazijos pasaulio neįmanomybe, suardoma tipiška, “meinstryminė” logika. Pavyzdžiui, pasiseka nuoširdžiam kvaileliui, varlė pasirodo esanti princesė. Tokie multikai kaip “Na palauk” moko vaikus pirmiausia to, kad pasaulis nėra juodai baltas. Blogasis vilkas, be kita ko, yra labai talentingas, gerasis kiškis dažnai būna savanaudis, melagis. Smurfai taip pat būna visokie: kvaili, nevėkšlos, arogantiški, bambekliai… Pastebėkite, kad jų smulkių ydų harmonija kaip tik ir puošia kaimelį ir leidžia jam klestėti. Tačiau nėra nieko teigiamo apie Gargamelį.
Vaikai nėra primityvūs, nepuola jie taip jau visko priimti, kaip rodoma. Blogybės atsiranda iš, pirma, nusaldinto gėrio-blogio skirtumo, antra, iš tendencijų.
O paskutinis sakinys buvo mano pajuokavimas ta proga, kad Lietuvoje priėmė tą nepilnamečių apsaugos įstatymą.
hmm, daugelį tokių pasisakymų atmetu kaip bereikalingą alarmizmą… ir dėl šito filmuko potencialios žalos turiu abejonių – kadangi vaikai, vėlgi, nėra primityvūs, sunku prognozuoti, kaip juos paveiks toks filmukas. galbūt kaip tik teigiamai, nes kiti bijos tyčiotis ir jie užaugs ne tokie užguiti…
bet man pačiam šiek tiek koktu, kad “gerumas” atvaizduojamas šviesiais plaukais. (disclaimer: filmuko nežiūrėjau, tik perskaičiau postą.) manau, kad jei pats būčiau to filmuko kūrėjas, perskaitęs daivos blogą susigėsčiau
suprantu, kad tame greičiausiai nieko piktavališko, ir galbūt sunku būtų sugalvoti kitą būdą atvaizduoti šitokį siužeto vingį. tai gal tada išvis vertėjo sugalvoti naują siužetą? juk, pavyzdžiui, kai ieškom kalėdinių dovanų, iš pirmo žvilgsnio puiki idėja gali būti atmesta dėl daugybės kliuvinių: gavėjas alergiškas sudedamosioms dalims, dovana per trapi transportavimui, dovana brangi arba sunkiai supakuojama… taip ir su siužetu – galbūt tai puiki istorija, su tinkamu moralu, bet jei nėra kaip ją vizualizuoti be tokių banalybių, tai gal tiesiog reikia kitokios?
Kaip manot?
btw, vis vien palengvėjo, kai paaiškinai, kad juokavai dėl uždraudimo