Haifa Haifa (dainuok pagal Scooter’į)

Pagaliau išlindau iš Tel Avivo ir jo orbitos ir išsiruošiau į couchsurfing’o susitikimą Haifoje. Planas buvo toks: atvažiuoju ketvirtadienį, penktadienį keliaujam į menininkų kaimą (Užupio svajonių alter ego), o šeštadienį – galbūt į garsųjį istorinį arabišką kaimelį Akko (Akrą). Apsistojau pas vieną CS narį, su kuriuo kelias savaites pasirašinėjau.

Ketvirtadienį tataigi įsiropščiau į traukinį ir išdardėjau į kelionę. Traukiny buvo mažai vietų, kai kurie žmonės sėdėjo ant laiptų. Kažkodėl vieta vietoj vieno garbingo amžiaus pono buvo tuščia, ir kai pasitikslinau, ramiai ten įsitaisiau. Netoli įsikūrė du kareiviai, vienas buvo ant peties pasikabinęs nedidelį „nuogą“ automatą. Niekada anksčiau nebuvau mačiusi žmogaus su atviru ginklu viešoje vietoje. Apsižvalgiusi pamačiau, kad traukiny tuntai kareivių – grįžta namo savaitgaliui.

Haifoje sunkiai, bet galų gale suradau Carmel’io centrą. Yra trys rajonai: vienas – buržujinis, kitas – senamiestis su griūvančiais pastatais, trečias – pramoninis. Haifa neturi vieno miesto centro. Susitikusi su svetinguoju šeimininku, paprašiau, kad nueitume kur išgerti ko šilto, nes temperatūrų skirtumas tarp Tel Avivo dienos ir Haifos vakaro buvo labai ryškus. Rekomenduoju: kavinėje „Greg“ galite pasirinkti karšto šokolado tirštumą, spalvą ir puodelio dydį.

Tada ėjome pažiūrėti, kaip Haifa atrodo naktį.

Haifa naktį

Haifa naktį

Paskui šeimininkas gamino ryžių, lešių, daržovių ir sojos troškinį, ir aš pirmą kartą susimąsčiau, kad izraeliečiams bulvė – daržovė, o mums – kažkas ypatingesnio, atskiras garnyras prie maisto.

Kitą dieną susitikom su dar tuzino žmonių kompanija ir patraukėm į Ein Hod, menininkų kaimelį. Jame gyvena net dešimt prestižiškiausios nacionalinės premijos laimėtojų, daugelis gyvena poromis ir turi neideles, visiems žvilgsniams atviras galerijas. Būtų puiki idiliška vieta, jei ne du dalykai. Pirma, man iš karto pasijuto kažkoks komerciškumas (nors į galerijas galima vaikščioti laisvai), o vėliau man pasakojo, kad čia gali apsigyventi tik labai turtingi menininkai. Antra, ten buvo nulis pripažinimo, kad pastatai, kuriuose gyvena menininkai, yra atrestauruoti iš šios gyvenvietės išmestų arabų namai. Arabai buvo bauginami ar tiesiog fiziškai išmetami į gatvę, bet vietinis menininkas su švariu amerikietišku akcentu pasakoja tik apie susirėmimus su arabais, kurie „norėjo karo“ po to, kai britai paskelbė padalijimą į žydų ir arabų teritorijas. Žinoma, prafiltruotas istorijos naratyvas anaiptol nepaneigia, kad šio žmogaus žmona kuria gražias metalo dulkėmis puoštas skraistes, o jo paties paveikslai irgi nieko, rekomenduoju apžiūrėti.

Dar vidury kaimelio yra hipersangviniškas aludaris, kurio alus, anot ragavusių, geriausias pasaulyje. Tai visada eksperimentas – nežinia, kas pagal senus receptus išeis Izraelio temperatūroje. Yra ir antikvarinių knygų krautuvėlė, kur didelė grupė vienas kitam trukdančių išeiti žmonių gali pasijusti klaustrofobiškai, bet užtat per tą laiką aptiks angliškų, rusiškų ir hebrajiškų gėrių. Čia pat – keramikos dirbtuvės. Yra „padėvūškė“ su itin miela pardavėja, retro akinių kolekcija ir visai neblogomis palaidinėmis. O visur pakeliui – skulptūros, primena Metelkovą Liublianoje, tik pritaikyta Viduržemio jūros klimatui ir mastai didesni.

Dar vienas neabejotinai rekomenduotinas dalykas – muzikos instrumentų muziejus. Jo šeimininkas su entuziazmu pasakoja apie pirmuosius CD, muzikines dėžutes ir visas tas neįtikėtinas technologijas, kurias su pavydėtinu kruopštumu ir išradingumu kūrė mūsų protėviai prieš pusantro šimto metų.

Po šio apsilankymo ilsėjomės prie jūros, bandėm ieškoti dainų, kurias visi mokėtume traukti, akomponuojant dviems gitaroms, ir savo siaubui supratau, kad net „the Beatles“ dainų iš savo vaikystės prisimenu tik po pirmą posmelį. Tačiau buvau girdėjusi štai šitą dainą, kuri man šiaip pasirodė saldoka, bet tada paplūdimy su gitarom – tobula, ir maždaug mano hebrajų kalbos lygio.

Jūra

Kitą dieną vykom į Akko – senovinį turkų, vėliau arabų, dabar maišytą miestelį, garsėjantį skaniais valgiais. Jau vien turgus buvo pakankamai įspūdingas – kaip ir visur, nuo automatinių šuniukų iki kvapnių prieskonių, nuo kičinių drapanų iki puikios kavos už dešimt šekelių. Vaikštau su fotoaparatu ant pilvo – gal todėl saldumynų pardavėjas nusprendžia nusukti dalį grąžos. Kol suskaičiuoju monetas, banknotai jau piniginėje, taigi nėra prasmės aiškintis. Puikiai suprantu, kad jam tų kelių šekelių ribinė nauda daug didesnė nei man, ir šiaip nenoriu kibti į atlapus, todėl atsisukdama mintyse iškeiksnoju ir tiek. Juk matyti, kad aš turistė, ir, jei būtų pasakęs didesnę kainą, būčiau patikėjusi ir sumokėjusi. Bet ne, sako mažą kainą, o paskui nusuka grąžą. Einant nuo Napoleono ir kitų veikėjų pamėgtų vartų, tas pardavėjas dirba turgaus pagrindinio tako dešinėje, trumpai kirptas, kokių 30 metų – nepirkit iš jo, nors saldumynai ir geri.

Turgus gargaliuoja, pro šalį grūdasi moterys su galvos apdangalais ir Crocs’ais, daugybė porų ir šeimų kažką aiškinasi rusiškai (man susidarė įspūdis, kad dauguma žydų miestelyje – rusakalbiai), viskas neįtikėtinai pigu atvykus iš Tel Avivo, bet kažkaip sunkiai pritaikoma. Liūdnaakis vyresnio amžiaus vyriškis reklamuoja akinius „tik už dešimt šekelių – tik šiandien“. Eiti į turgų man visada žalinga, nes man visada gerklę gniaužia gailestis – žmonės atrodo tokie pavargę ir neturtingi. Joks kaifas kasdien sakyti dalinę tiesą apie savo produktus ir bandyti juos visiems įsiūlyti. Žinoma, Tel Avivo Carmel turguje kitaip – ten visi baisiai agresyvūs, net norėdamas negali prisiversti jų užjausti. Nusipirkau kavos su prieskoniais, gryno alyvuogių aliejaus muilą ir datulių – na, be tų nusuktų saldumynų.

Žinoma, negalima išvykti iš Akko neparagavus vietinio gardėsio.

Hummus

Jis kitoks nei Tel Avive ir man asmeniškai primena bulvių košę.

Po to ėjome maklinėti po miestą, kad pajustume jo atmosferą. Galima eiti į kryžiuočių labirintus, bet man tokie dalykai visada turi dirbtinumo aurą, tai tiesiog tingėjau.

Akko

Bendras miesto vaizdas yra maždaug toks.

Grįžusi į Haifą, susisiekiau su E. drauge, kuri mane įsivedė į bahajų šventyklą. Tiems, kam įdomu, kas yra bahajai, rašykit komentarą, papasakosiu. Šventykla keistoka, labai iškrinta iš konteksto, ypač grįžus iš Akko, bet joje ramu ir tvyro gera energija. Rodos, taip ir jauti, kaip tiesinasi rūpesčio raukšlės veide.

Bahajai

Šventykla rekonstruojama, tai fotografavau į papėdę. Buvo truputį gaila, kad Izraelyje toks brangus vanduo čia čiurlena fontanais, bet esu tikra, kad bahajai turi būdų, kaip nepakenkti aplinkai ir kaip vandenį vėliau kaip nors prasmingai panaudoti. Galų gale, gal jis iš jūros.

Na, o paskui – autobusiuko į Tel Avivą gaudymas. Minia grūdasi prie durų pagal izraelietiškus įpročius – kieno stipresnės alkūnės. Ir tada vairuotojas perspėja, kad Šabui besibaigiant – vis dar 40 šekelių. Žmonės protestuoja ir atsisako lipti. Viena izraelietė, su kuria persimečiau keliais žodžiais, įlipa, aš paskui ją, nes ji sakė, kad TA gyvena netoli. „Vienur randi, kitur pameti, sakau sau filosofiškai, galvodama apie sutaupytus pinigus nakvojant per CS, perkant turguje, vaikštant vietoj transporto. Vairuotojas pareiškia, kad lauksim, kol prisipildys autobusiukas. Nelabai kas lipa, o jau šešios valandos. Galiausiai vairuotojas praneša, kad veš už normalią kainą. Rizikuoti buvo verta. Prie manęs įsitaisęs dvigubai vyresnis turkų kilmės izraelietis pradeda mane kabinti hebrajiškai. Primityviai atsakinėju į jo klausimus. Zirzia, kad duočiau numerį, aš aiškinu, kad neduodu numerio vyrams gatvėje ar viešajame transporte. Jis žada dažnai neskambinti, tik pakviesti kavos, pavalgyti. Nenusileidžiu. Galiausiai jis man užrašo savo numerį ir prašo paskambinti, jei bus problemų ar jei norėsiu į Jeruzalę.

Va taip ir susivynioja istorija su arabiškomis derybomis turguje, turkiškais fortais, izraeliečiais, į kuriuos pirmiau kreipiesi, kai ieškai kalbančių angliškai, ir turkais-izraeliečiais, siūlančiais kavos ir kelionę į Jeruzalę.

2 komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*