Dienos archyvas: 2009-10-01

Kvakerių išmintis

Šiandien mano facebook naujienų skyrelis turėjo labai daug naujienų iš mano bičiulio Algio, kuris yra galbūt vienintelis kvakeris Lietuvoje (kvakeriai yra įdomi protestantizmo sekta, kuri bene pirmoji pasisakė už vergovės draudimą, o šiais laikais daug dėmesio skiria socialinei nelygybei, darbo organizavimui, individo laisvei ir pan.). Iš jo man visada smagu išgirsti visokių įdomių dalykų. Vienas, kurį vis bandau pradėti praktikuoti, yra praktinis principo „smerk nuodėmę, nesmerk nuodėmingojo“ pritaikymas kalboje. Tai priminė vieno dėstytojo Gioteborge (et, jau pamiršau pavardę, nes tą patį kursą dėstydavo keli) paskaitą apie „žirafų“ ir „vilkų“ kalbą. Vilkiška kalba, žinoma, būtų užstaugti ant oponento. Žirafiška kalba (tokia dėl to, kad neva kol idėjos užkyla per žirafos ilgą kaklą, atvėsta, arba dėl to, kad žirafa turi bene didžiausią širdį tarp žinduolių) pasižymi logine struktūra ir vengia puolimo. Struktūra tokia: ką kitas padarė? kaip aš dėl to pasijutau? ko norėčiau paprašyti kito? Praktiškai reikėtų kalbėti maždaug taip: „Tu pavadinai mane vėpla. Nors juokavai, mane tai skaudina. Prašau daugiau taip manęs nevadinti“ ar pan. Dėstytojas pabrėžė, kad neįmanoma visiems staiga imti kalbėti „žirafiškai“ ir ne visada tai tinka, bet visgi turėtume išmokti šią struktūrą ir kai ji tinka, pritaikyti.

Grįžtant prie A. ir jo papasakotos išminties, diskusiją labai gadina net mažiausi argumentai ad hominem (į žmogų). Todėl, prieštaraudami pašnekovams, turėtume užuot jiems klijavę kokią nors etiketę, laikytis maždaug tokios kalbos struktūros: „šis asmuo savo elgesiu rodo tokią ir tokią blogą savybę. nepanašu, kad asmuo norėtų pasikeisti. todėl būtų geriau, jei su šiuo asmeniu, kol ji/s nesikeičia, elgtumės taip“. Pavyzdžiui: „praeityje asmuo melavo. nepanašu, kad jis išsižadėtų ankstesnio elgesio ir keistųsi. siūlau už jį nebalsuoti“ vietoj „šis asmuo – melagis“.

Nuo žirafiškos kalbos šis kalbėjimo būdas skiriasi tuo, kad nėra „aš“ elemento. Bet man labiau patinka tuo, kad įveda keitimosi potencialą. Tiesą sakant, norėčiau išmokti šitų principų nepamiršti rašydama komentarus. Straipsniai yra vienas dalykas, bet rašant komentarus laisvės gerokai daugiau, todėl ir kartais norisi pasisakyti aštriau, neriboti savęs. Vis dėlto net ir provokuojanti kalba turėtų būti struktūruojama taip, naudoti daugiau veiksmažodžių nei būdvardžių ar daiktavardžių.

Tai man primena istoriją iš mokyklos, kai per neapdairumą istorijos mokytojai ištransliavau teiginį, be jokios refleksijos įsisavintą iš aplinkos. Pasakiau, kad pasitikėjimą politikais mažina tai, jog jie yra „seni komunistai“. Mokytoja tada paklausė, ar komunistas automatiškai yra blogas žmogus ir prieš man atsakant paminėjo, kad „tokie buvo laikai“, ir pasakė pavyzdžių apie konkrečius žmones, priklausiusius komunistų partijai, ir paklausė, ar juos jau reikėtų nurašyti. Tada mano refleksijos aparatas, žinoma, įsijungė, reikėjo kapstytis iš situacijos, ir aš pasakiau, kad problema veikiau yra jų apsimetimas, kad lyg niekur nieko galima pakeisti ideologinius marškinius. Sakiau, kad žmonės atsimena, kaip jie neigė religiją, o dabar stovi pirmose vietose bažnyčioje, kaip neigė Lietuvos nepriklausomybę, o dabar vairuoja tą valstybę. Džiaugiausi sugalvojusi tokį atsakymą, nes jis man pačiai labiau patiko nei nemoderuota aštri pozicija.

Taigi žiniasklaidoje minėtų pozicijų pritaikymas atrodytų taip: vietoj „radikalusis liūdnai pagarsėjęs Venesuelos prezidentas“ rašyti „Venesuelos prezidentas, nuo savo išrinkimo įvykdęs X ir Y“. Labai paprasta, bet kartu ir labai padėtų, todėl tikrai norėčiau, kad taptų mano įpročiu. Ypač mūsų žiniasklaidos erdvėje, kur itin daug sklando argumentų ad hominem, tokių kaip „rėkiančios moteriškės“, „jaunasis/oji X“.