Mėnesio archyvas: rugsėjo 2009

Talinas, estiškos ypatybės, „Taking Woodstock“ (filmas)

Kelioms dienoms atvykau į Estiją. Lėktuve (skristi taip arti buvo keistoka) skaičiau propagandinį bukletėlį, kur sužinojau, kad estiškas medus gerai vertinamas ir kad Estijoje interneto NEnaudotojų yra apie 300 000. Be to, internetu galima stebėti, kaip leidžiamos valstybės biudžeto lėšos. Tokį dalyką būtina įdiegti Lietuvoje.

Buvau tokiam rajone, kuris laikomas labai nesaugiu. Amžiaus pradžioje jame pastatyti pusiau plytiniai, pusiau mediniai namai darbininkams, dirbusiems laivų statykloje netoliese. Dabar, žinoma, pramonės nebėra, namai avarinės būklės, niekas nenori ten gyventi, bet kai kuriems tenka. Jūra netoli, todėl nekilnojamojo turto kompanijos jau planuoja pakeisti šitos erdvės charakterį. Skaitykite toliau

Priešraketinis skydas ir šauktiniai

Įdomiai sutapo: neseniai JAV pareiškė, kad nebekurs priešraketinės gynybos sistemos Rytų Europoje, o šiandien Konstitucinis Teismas turėtų išaiškinti, ar konstituciška buvo atsisakyti šauktinių kariuomenės. Šis sutapimas kviečia į pasvarstymus apie tai, ką reiškia gynyba ir saugumas šiandieninėje Lietuvoje.

Pirmas sugretinimas galėtų būti toks, kad jei jau buvo kalba apie tokį didelį, galingą ir technologiškai sudėtingą daiktą kaip priešraketinis skydas, tai daug mažesnę prasmę įgyja berniukai su sunkiomis kuprinėmis. Ar jie apgins nuo tokios technikos, prieš kurią reikėtų jei ne Steveno Seagullo, tai bent jau priešraketinio skydo?

Dėl skydo sąmyšis visiškai nereikalingas, tarsi mus nuo ko būtų galėjęs apginti, o dabar nebeapgins. Na, gi nepuls tas Iranas. Ką jis čia pametė? Kas per rytųeuropobambizmas įsivaizduoti, kad mes jam svarbūs? Bet niekas ir neįsivaizduoja – akivaizdu, kad ginkluotės žaisliukų išrikiavimas reikalingas Rusijai gąsdinti.

Tik jeigu jai gąsdinti reikia tokių sudėtingų technologijų, tai,būkim realistai, kaip apgins bėgiojantys berniukai su didelėm kuprinėm? Ką bandome prajuokinti? Ir jei neapgins, neatliks savo užduoties, tai kam tada tuos berniukus kankinti?

Vienintelis nesmagus dalykas dėl to priešraketinio skydo yra tai, kad JAV galėjo kiek labiau paspausti Rusiją dėl Gruzijos. Duoti suprasti, kad nebegalima pasitikėti buvusia pusiausvyra, nes vieną dieną JT pripažintas teritorinis darinys Gruzija buvo krimst krimst ir apkramsnota. Nesakau, kad tokie diplomatiniai žaidimai yra jėga. Tačiau valstybių makaulių repertuare jie dažnai naudojami, ir šįsyk tikrai galėjo būti panaudoti.

Atnaujinimas

KT išaiškino, kad šauktinių kariuomenės atsisakyta teisėtai. Tiesa, gali būti įvesti privalomi kariniai mokymai. Žinoma, jie neprilygsta prievolei bėgioti su kuprinėmis po purvynus ir įsigalėjusiai karinei praktikai ignoruoti šauktinių susirgimus bei žeminti šauktinius. Bet kuriuo atveju sveika, ir diskriminacinių nuostatų lyties požiūriu lieka mažiau. Neprieštaraučiau, jei mokyklose būtų įvedamas kelių savaičių privalomas civilinės saugos kursas, ir pritarčiau, kad jis būtų rimtesnis, nei mes gavome. Žmonės galėtų būti apmokomi, kaip elgtis kilus branduoliniam pavojui (jei ir toliau bus elektrinė), kaip slėptis, kaip užsitikrinti saugumą, prisidėti suvaldant paniką ginkluoto užpuolimo atveju, galų gale prireikus – kaip sabotuoti užpuoliko taktiką, partizanauti. Nepaisant to, kad man graudi iš valstybių, kurios tikrai yra rizikos grupėje, nukopijuota retorika apie „Irano grėsmę“, taip pat atrodo žalinga retorika apie neva karine jėga Lietuvą susigrąžinti vis dar pasvajojančią Rusiją (Rusija per tiek laiko patobulėjo ir žino, kad geriau įsiskverbti ekonomiškai), niekada negali nuspėti, kada kur koks trenktas režimas ateis į valdžią. Tokiu atveju būtina užtikrinti, kad nukentėtų kuo mažiau civilių, o į tai įeina ir jų pačių pasirengimas. Galiausiai reikia atkreipti dėmesį, kad užpuolimas nebūtinai būna iš valstybių karinių pajėgų. Daug sunkiau valdomos (nors mūsų teritorijoje irgi sunkiai tikėtinos) sukarintos grupuotės, netgi (labiau tikėtinos) ginkluotos mafijos struktūros. Taigi gynybos pagrindai piliečiam nepakenktų, ir aš irgi juos lankyčiau, jei prireiktų.

Ir toliau pasilieku prie nuomonės, kad žinutė „nebandykit mūsų pulti, nes paimsim savo abu lėktuvus bei šimtą berniukų su kuprinėmis ir jums parodysim“ nėra gera gynybos strategija.

Kusturicos „Underground“ (filmas)

Prieš kurį laiką su Milda pasiryžome paskirti tris valandas jau primiršto, bet prieš kelerius metus supermadingo E.Kusturicos filmui „Underground“. Pažįstamų išgirtus madingus filmus labai gera žiūrėti, kai jie primirštami, nes tada nekyla toks vaikiškas noras būtinai kritikuoti maištaujant. Ateis man laikas ir Kimo Ki-duko filmus vieną po kito peržiūrėti.

Na, o šis tikrai klaikiai ištęstas, belieka pasidžiaugti, kai žiūri namie ir gali keisti pozą. Atrodo, kad režisierius tyčia žaidžia žiūrovų fiziniais pojūčiais, tarsi sakydamas: „O aš žinau, kad vis tiek iškęsi ir tau vis tiek patiks“. Gal neveltui buvo sugalvoti filmų standartai, kad būtų patogu vidutiniams kūrėjams. Sukurti labai ilgą (kaip „Alžyro mūšis“) arba labai trumpą (kaip kažkuriam kino festivaly matyti prancūzų trumpametražiai, pvz., „Echo“) filmą reikia ypatingo talento, nes įsijungia ne tik žiūrovų tipologija, bet ir fiziologija.

Kuriant „Underground“ veikiau buvo pasikliauta didele gerbėjų meile Kusturicai. Man patinka „šiziniai“ filmai, kuriuose neįtikėtini dalykai pateikiami kaip savaime suprantami. Itin graži buvo pabaiga su plaukiančiomis karvėmis – jų vaizdas bylojo, kad buvo verta ištverti tas valandas. Bet didžioji tų valandų dalis – tik dar vienas identiškas Kusturicos blynas apie tai, kad yra tokia planeta Balkanai, kur visi visada girti ir šaudo į orą, o būtinas sueities stovint elementas yra moters įsikabinimas į šviestuvą. Kaip rašė Žižekas, Kusturicos filmai pasitarnavo kuriant Balkanų kaip „Kito“, laukinių Rytų, vaizduotę, pro specialiai tiriančiam žvilgsniui pritaikytą rakto skylutę, kuri privalo rodyti, kaip ten nuolat kariaujama ir paleistuvaujama. Tik įsikniausi į patogią savo švaraus pasaulio sofutę ir žiūri su pasimėgavimu, atata…

Patiko scenarijaus autoriaus neslaptoji politinė kritika. Itin elegantiškai sudirbti „žydrieji šalmai“, graži požemio metafora, nuginkluojantis nuolatinio karo paaiškinimas. Įsimintina scena, kai aplink karį lyg prisuktas važiuoja degantis neįgaliųjų vežimėlis, o rato centre stovi kryžius su apsivertusia Jėzaus figūra.

Žodžiu, mano rekomendacija: pasiimkite užkandžių, pasikvieskite šnekių draugų ir kartais užmeskite akį į gerai padarytus vaizdus. Praleiskite nuobodžias vietas.

Jums patiks, jei manote, kad Kusturica yra pagal apibrėžimą gėris arba jei neturite, kaip praleisti ilgo vakaro, arba dar jeigu kine ieškote judančios tapybos.

Jums nepatiks, jei skaitėte „Orientalizmą“ ir pasirašytumėte po kiekvienu jo teiginiu, jeigu ieškote naujovių, arba jeigu dvi valandas žiūrėję, kaip tuzinas žmonių geria ir viską daužo, klausite „ką čia norėjo pasakyti?“

Hans-Ulrich Treichel „Der Verlorene“ (prarastasis)

Tęsdama savo pastangas gaivinti ir gražinti savo vokiečių kalbą, pasičiupau šį viešajame transporte skaityti puikiai tinkamą romaną. Jei būtų ilgesnis, būtų ištęstas, jei būtų trumpesnis, galėtų būti novelė. Ši knyga apie karo įkarštyje Rytų Vokietijoje pasimetusį brolį. Antrasis sūnų pametusių tėvų vaikas auga su kažkokiu nepilnatvės ir kaltės jausmu. Tėvai desperatiškai ieško prarasto sūnaus, o visas pasaulis tarsi iš jų tyčiojasi. Itin talentingai atskleistas panašumą lyginančių profesorių akademizmas, kuris išnarsto detales, bet taip ir nepateikia klientui rūpimo atsakymo. Tyrėjai konstatuoja, kiek skiriasi ausų forma, tarsi to nebūtų galima pastebėti plika akimi, vartoja įmantrų žodyną ir nieko negali pasakyti apie neviltį, ilgesį, jausmus. Galiausiai surrealistinis antrojo sūnaus atradimas tik supurto jo pasaulį, bet nieko daugiau neatskleidžia.

Kol visa tai plėtojasi, skaitytojas dozuotai vaišinamas geru vokišku humoru ir paauglystės pradžios ironija. Tikrai vertas jūsų laiko lengvas, o kartu ir gilus skaitinys.

Perskaičiau Amos Oz „Mano Michaelis“

Tai buvo naujausias mano radinys VU Centrinių rūmų bibliotekoj. Ten dabar tradiciškai pasiimu po vieną anglišką ir vieną vokišką knygą, o kartais ir lietuvišką. Šio rašytojo buvau jau vieną knygą skaičiusi ir žinau, kad jį mėgsta G. Taigi nusprendžiau paskaityti vieną lietuvišką vertimą.

Anądien kolegė Dalia klausė, ar nežinau gerų moteriškų monologų, kurių ieško jos draugė, studijuojanti aktorystę. Abi gerokai pasukome galvą, ieškodamos gerų monologų, ar šiaip monologų. Sutarėme, kad, kaip jau kartą esu rašiusi, jei vyras rašytojas nemoka įsijausti į moterišką personažą, tai geriau jau tegul ir nerašo nekokybiškų moters monologų, tokių kaip madingojo Milano Kunderos. Dėl to pokalbio mano vaizduotė sukūrė lentynėlę „moteriški monologai“ ir į Ozo knygą žiūrėjo tikslingai, kad galėtų kažką ten padėti.

Ozo moters monologai pakankamai švarūs. Tiksliai fiksuoja detales, nesidrabsto per kraštus besiliejančia lyrika, kurios vis tiek turbūt nemokėtų įtikinamai suvaidinti. Autorius kuria personažą principu „tokia kaip vyras, tik moteris“. Jo veikėja išgryninta iki rūšinio (Marxo prasme) žmogiškumo, kurio individualiam turiniui skleistis trukdo toks atsitiktinis faktas, kaip gimimas moterimi. Ji ramiai ir pati nežinodama, ar to nori, ar nenori, vykdo viską, ko iš jos tikisi visuomenė. Elgiasi „kaip reikia“, bet ne dėl to, kad taip reikia, o dėl to, kad tarsi nei nori to, nei nenori. Nori kitų dalykų, kurie gaunami supakuoti su tais, kurie jai nepatinka. Tragizmas slypi tose pakuotėse, o ne visuomenės spaudime. Rutina supakuota su pasirinkimu gyventi su mylimu žmogumi, o vos trūktelėjus jos kaspinėlį pradeda iš paketo byrėti kiti dalykai: sunkūs nėštumai, paaukotos ambicijos, privalomas bendravimas su tam tikrais žmonėmis. Gyvenimas kukliai supakuotas su troškimo išlaidauti perkant drabužius tenkinimu.

A.Ozo moters santykis su savo kūnu tarsi per polietileną. Nesinori sakyti, kad dėl to, jog apie jį rašo vyras. Bet skaitant atrodo, kad taip tarsi turi būti. Tik gal tada vertėjo tą išgrynintą žmogiškumą taip ir palikti, nė nebandyti įsijausti į tą kūniškumą, kuriame niekada nebus lyčių lygybės.

Knyga baigiasi be pabaigos, bet ne visai taip, kaip man patinka. Galima daug ką įsivaizduoti. Primena Ibseno „Norą“, tik nėra dramatizmo. Labai savotiškai įsiterpia dviejų arabų paveikslas. O gražiausia, ką radau tame kūrinyje, tai miesto proza, vaizdingi aprašymai, lakoniška miesto charakterio tapyba, gilus ir asmeniškas miesto erdvių, neatsiejamų nuo metų laikų, atvaizdavimas. Verta perskaityti, tik gal geriau angliškai. Man visada atrodo, kad vertimas iš gramatiškai lankstesnės kalbos į anglų nukerpa literatūrai sparnus, o antrasluoksnis vertimas iš anglų į lietuvių – dar ir uodegą. Užduotis mano draugams hebraistams – išversti iš originalo 🙂 Kai krizė baigsis ir leidyba Lietuvoje vėl ims egzistuoti.

Kauno patriotizmo skatinimas

Šiandien eidama link stotelės prie namų stabtelėjau prie reklaminio stendo – ant jo puikavosi graži nespalvota Kauno Rotušės nuotrauka, kažkokios keistos ne į temą, nors gal man tiesiog nežinomos simbolikos, Maximos spalvų juostos ir užrašas „Kaunas – mano miestas, kad ir kur būčiau“. Nuteikė visai smagiai, bet kartu ir paskatino galvoti: kas čia dabar? Kauno patriotizmo skatinimo akcija persikėlė į Vilnių?

Vilniuje gyvena daugybė kauniečių, kurių kai kurie tiesiog atvažiavo studijuoti arba dirbti, o kai kurie yra varginami provincijos komplekso (kurio svarbiausia išraiška – panieka provincijai) ir bando tapti vilnietiškesni nei patys vilniečiai, kad ir ką tai reikštų (tai pasireiškia tuo, kad tikram vilniečiui nereikia kažkaip „vilnietiškai“ elgtis). Tarkime, akcija siekiama pakelti jų dvasią ar bent jau nuotaiką. Bet Lazdynuose?

Vėliau pamačiau, kad analogiški stendai nepretenzingai stovi ir Antakalnyje, turbūt ir kitur.

Nuotrauka iš Delfi

Nuotrauka iš Delfi

Man labai įdomu, kas remia šitą akciją? Kai taupoma vėliau įjungiant šviesas, dėl ko Kaune taps dar pavojingiau vaikščioti, negi švaistomi pinigai propaguojant patriotizmą tarp Vilniuje gyvenančių kauniečių?

Ką draudžia Nepilnamečių apsaugos nuo informacijos įstatymas

Kai kurie žmonės klausia, „ko čia dabar tie gėjai piktinasi vaikų apsauga nuo smurtinės ar pornografinės informacijos“. Esą Landsbergis Europarlamente gerai paaiškino, kad Lietuva turi teisę nusistatyti, kaip ginti savo vaikus. Vis dėlto dviejų stovyklų vartojamos sąvokos gerokai prasilenkia, todėl man knieti išdėstyti savo nuomonę, ypač tinklaraščio skaitytojams, kurių pažiūros kitokios nei mano.

Apie Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo informacijos poveikio įstatymo pinkles jau kartą rašiau šiame komentare. Jame išdėsčiau, kad įstatyme akcentuojamos sritys nėra būtent tos, kur žiniasklaida turi didžiausią poveikį, ir kad apskritai saugojimas nuo jų yra daugiau deklaratyvus (liaudiškai tariant, „pakazucha“) nei veiksmingas.

Galima būtų leistis į diskusiją apie tai, kiek apskritai veiksmingas žiniasklaidos ribojimas. Vakar per kažkokią rytinę laidą buvo interviu su darželinukais apie filmus. Ne vienas jų prisipažino mėgstantis vakarais pažiūrėti „baisų filmą“. Viena pasakojo, kad filme „tetai peiliu dūrė į pilvą“. Tėvai tokius filmus žiūrėti leidžia. Taigi žymėk nežymėjęs. Kita vertus, tai, kad kai kurios priemonės neveikia, nereiškia, kad nereikia jų taikyti. Pasisakau už filmų ir laidų ženklinimą, bet ne šiuo įstatymu jis buvo įtvirtintas.

Įstatymas sukėlė žmogaus teisių ir lygių galimybių gynėjų pasipiktinimą ne todėl, kad „gėjai nebegalės propaguotis“ – na, kurgi jie Lietuvoje propaguojasi? Įstatymas yra blogas tuo, kad jame vartojama daug neaiškių, neteisinių sąvokų, neapibrėžtų kitais teisės aktais (pvz. Visuomenės informavimo įstatymu). Viena iš jų yra „propagavimas“.

Dabartinės lietuvių kalbos žodynas apibrėžia sąvoką „propaguoti“ taip:

propagúoti, -úoja, -ãvo tr. skleisti kurias nors idėjas arba mokymą, užsiimti propaganda: Gamybiniai pasitarimai yra puiki priemonė naujausiems darbo metodams propaguoti sp. Mes propagavome antifašistines idėjas, aktyviai dalyvavome moksleivių rateliuose rš.

propagánda sf. (1) Š, TrpŽ; A1884,333 idėjų, mokslų, pažiūrų, politinių teorijų skleidimas spaudoje ir žodžiu; politinio pobūdžio idėjinis poveikis plačiosioms masėms: Valstybinių nusikaltimų sąraše yra nustatyta baudžiamoji atsakomybė už nusikaltimą taikai, t. y. bausmė už karo propagandą MLTEI195.
Vėlgi, ką reiškia skleisti idėjas, nėra iki galo aišku. Gal kiek suprantamiau su spauda ir knygomis, bet kaip apibrėžti idėjų ar mokymo skleidimą vizualinėmis priemonėmis? Ar tai, kad vaizdas ar kitoks žiniasklaidos turinys malonus akiai, įdomus, traukiantis akį, jau skleidžia idėją?
Kaip žinome, JAV ar JK galioja vadinamoji anglosaksiška teisės sistema, kai įstatymuose surašoma minimalus nuostatų skaičius, paliekant jas interpretuoti teisėjams. Teisėjais labai pasitikima, veikia precedentinė teisė (t.y. remiamasi ankstesniais teismų išaiškinimais). Lietuvoje veikia savaip modifikuota kontinentinė teisės tradicija, kur kuo daugiau taisyklių turi būti surašyta įstatymuose. Peršokti prie kitos teisės tradicijos niekaip negalėtume, nes teismai korumpuoti, nėra pakankamo visuomenės pasitikėjimo. Kai kada smulkmeniškas reglamentavimas prikuria daugybę sunkumų, bet kol kas nesurasta, kaip jo išvengti, nes antraip tuoj pat kas nors pasinaudoja įstatymo spragomis.

Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo informacijos poveikio įstatymas parašytas taip, tarsi būtų mums svetimos teisinės tradicijos dalis. Jis aiškiai nenustato terminų, vartoja daug aptakių frazių ir taip palieka kiekvienam jį taikančiam teisėjui interpretuoti, kas sudaro pažeidimo turinį. Pirma, įstatymas žiniasklaidos kūrėjams nepateikia jokių gairių, kaip planuoti žiniasklaidos turinį. Antra, nėra ir aiškių nuorodų potencialius skundus nagrinėjantiems teisėjams, ką laikyti propaganda. Todėl teisėjai spręs pagal savo nuožiūrą ir, deja, kai kuriais atvejais greičiausiai pareiškėjų ir atsakovų piniginę. Nesant aiškaus apibrėžimo, teisėjas, vadovaudamasis su teise nieko bendra neturinčiomis savo nuostatomis, galės nuteisti bet ką už bet kokį nepatikusį turinį. Todėl, kaip jau ne kartą buvo minėta, tikėtina, kad nukentės žiniasklaidos turinio, bet kaip teigiamai kalbančio apie homoseksualus, rengėjai. Net jeigu ir ne, teisiniai neaiškumai paskatins savicenzūrą, „dėl šventos ramybės“, kad niekas neprikibtų. O tai jau tikrai nepadės gauti subalansuotą informaciją – ne tik apie faktus ir įvykius, bet ir apie egzistuojantį idėjų lauką bei pasaulio įdomybes.

Jeigu Seimas tikrai nori apsaugoti vaikus nuo neigiamo informacijos poveikio, visų pirma turi juos taip ir įvardyti (nepilnametis – keista, „katašuniška“ sąvoka, apimanti asmenis nuo gimimo iki 18 metų). Antra, turi griežtinti žiniasklaidos žymėjimą ir jį prižiūrėti. Trečia, neaiškias ideologines sąvokas, tokias kaip propaganda, pakeisti aiškesnėmis (pvz., agitavimas) arba jas apibrėžti normalia teisine kalba. Ketvirta, neišskirti nė vienos grupės kaip pavojingesnės, kai tam nėra jokio pagrindo.

Žinoma, taip padaryti reikštų gauti mažiau politinių dividendų nei sukėlus vėją. Ir jau visai bloga darosi, kai rozetes ir fiktyvaus padėjėjo atlyginimą pavogusi Asta Baukutė per TV veblena, kad visi turi jausti atsakomybę už vaikų auklėjimą.

Mano nuomonė apie krepšinį

Galbūt ir ne pats tinkamiausias metas taip rašyti, kai iš artimų draugų ne viena/s yra nuliūdęs/usi dėl pastarųjų blogų rezultatų. Tačiau šitą įrašą įkvėpė ne Lietuvos komandos nesėkmės, o Kasparo užrašas feisbuke, kad kuo daugiau pralaimima, tuo mažiau kvailo nacionalizmo, ir po juo kilusi diskusija.

Tai, kad krepšinis suteikia žmonėms stiprių emocijų, dažnai yra teigiamas dalykas. Jų itin trūksta tiems, kurie visą dieną sėdi biuruose. Netgi stebint mano kolegas nesunku pamatyti, kad jiems būtinas labai aktyvus ir, pageidautina, ekstremalus poilsis, kad atsipalaiduotų. Krepšinio mėgėjai patys nejuda ir nelaksto tuo metu, kai žiūri, bet stiprios emocijos leidžia jiems pailsėti nuo rutinos ir streso. Suprantama, kai tos emocijos tampa nebevaldomos, kai prasideda sirgalių muštynės ar miestų siaubimas, kitas reikalas. Bet čia nebūtinai tiesiogiai susiję su krepšiniu.

Taigi neturiu jokių problemų su tuo, kad žmonės mėgsta krepšinį, kad jį rodant nuolat „apsėstos“ visos kavinės, kad televizijos jam skiria tiek dėmesio. Problemą matau kitkame. Nepritariu tam, kad valdžia (nacionalinė ar vietos) remtų krepšinį. Piktinuosi, kai krepšininkams už pergalę skiriami milžiniški prizai, o už pralaimėjimą – skatinamoji parama, kad atsistotų ant kojų. Viešieji pinigai reikalingesni kitoms reikmėms. Valdžios rūpestis turėtų būti, kaip padaryti sportą maksimaliai prieinamą maksimaliam žmonių skaičiui. Viešieji pinigai gali būti skiriami krepšinio mokykloms, gatvės krepšinio aikštelėms, mokyklų sportiniam inventoriui ir pan. Galų gale netgi garsių krepšininkų vizitams į mokyklas.

Bet kaip mokesčių mokėtoja prieštarauju ir prieštarausiu, kad iš mano pinigų būtų remiamas profesionalus sportas – milžiniškas verslas. Krepšininkai ir taip yra turtingi, jie dirba savo darbą kaip ir fotomodeliai, televizijos laidų vedėjai, teisininkai ir pan. Nesuprantu, kurių galų jiems mokėti papildomai, kuo jie vertesni? Man siaubingai nepatinka ir nacionalinių herojų lipdymas iš jų. Kuo jų pergalės kitokios nei, tarkim, sėkmingai bylą laimėjusio advokato?

Lietuva laimės tada, kai kiekvienas to norintis vaikas galės žaisti krepšinį ir kai krepšinis virs priemone sureguliuoti svorį, kaulų būklę ir bendrą sveikatos lygį.

Šeštadienis, amerikietiški filmai ir Europa

Esu Kaune. Kaip visada, kai važiuoju aplankyti šeimos, prieš miegą žiūrėjom pagrindinių Lietuvos TV kanalų „dienos meniu“. Rodė komediją „Paskutinės atostogos“, o prieš pat užmiegant, su knyga rankose dar viena akim nužiūrėjau „Zoro“ pabaigą, nes buvau nemačiusi. Iš šių dviejų TV dramų, ar kaip reikėtų vadinti, gali kilti daug visokių minčių, bet jos man siejasi pirmiausia „įvairovės“ įvaizdžiais.

„Paskutinės atostogos“ – miela romantinė komedija, kurią pažiūrėjęs kokių 15-os (galima ir vėliau) gali jaustis kažką naujo supratęs. Užguita pardavėja sužino, kad serga nepagydoma liga, atsiima pensijų fondus (simboliškai svarbu) ir išvyksta pagyventi taip, kaip visada svajojo. Galiausiai visi herojai susitinka, mylimasis pasiperša, blogasis veikėjas supranta savo klaidas, o gydytojas atsiunčia atsiprašymą dėl klaidos, todėl herojė nemiršta.

Tai, kas man pirmiausiai įsiminė, tai šiame filme sukurtas Europos įvaizdis. Į Europą herojė skrenda pasimaudyti prabangoje ir, žinoma, nenusivilia. 2006 m. scenarijaus autorius prabangą galėjo įsivaizduoti jau ir Čekijoje, nes šioji jau buvo atsiradusi Europoje. Taigi herojai paknopstom lekia į slidinėjimo kurortą „Ka(r)louvy vą(r)y“, kurio prabangiame viešbutyje reikalus aptarinėja politikai ir buržujai. Pakeliui dar pareklamuojamos Čekų oro linijos. Viešbutyje yra prancūzas virėjas ir vokietė, sprendžiant iš pavardės, kambarinė. Prancūzas su visais europiečiais šnekasi prancūziškai. Visi kiti tarpusavyje ir su klientais kalbasi anglų kalba su akcentu. Europiečių tautybės padavėjas, nustebęs, kai herojė užsisako visą meniu, netyčia prataria: „Tout? Ėėė… viską?“ Taigi Europa – tai kraštas, kuriame kalbama prancūziškai arba anglų kalba su akcentu, o kai kurie yra vokiečiai, bet dėl kalbų pernelyg nesilaužo. Savo tapatybę jie verčiau demonstruoja „prarijau-mietą“ laikysena ir santūrumu, kuris ištirpsta, sužinojus apie tragediją. Be kita ko, europiečiai nesilaiko dietos ir neskaičiuoja cholesterolio, bet yra liekni.

Labai akivaizdus Čekų oro linijų logotipo demonstravimas man sukėlė įtarimų, ar tik nebuvo šitas filmas kiek paremtas finansiškai. Tokiu atveju man jis įdomus ir kaip ideologinis kūrinys. Nepaisant to, kad amerikiečiams žiūrovams tikriausiai būtų patikę, filme nėra nė užuominos į postkomunizmą. Nėra nė vieno surūgusio veido, jokios užuominos į skurdą, ir visi taksistai kalba angliškai. Iš principo herojė skrenda ne į Rytų Europą, o į Europą. Kurorto pavadinimo pakartojimas kelis kartus reikalingas tik tam, kad ieškantieji panašaus europietiško rojaus jį gerai įsimintų. Čekija niekur neminima, tik kompiuterio ekranas, užsakant bilietus, rodo „Karlovy vary, CZ“. Na, o Europa pasižymi hedonistiška virtuve, prabangia architektūra, fantastiškais kraštovaizdžiais ir madingais drabužiais (herojė, nuėjusi į parduotuvę, prašo „tarptautinio“ įvaizdžio. Man tai buvo savotiškas „antrinio kontakto“ (kai pamatai savo ar sava laikomos aplinkos atvaizdą Kito akyse) pavyzdys.

„Zoro“ atveju etninės spalvos taip pat pasireiškia tik vardais ir akcentu. Nors vardai visų ispaniški, jie tarpusavyje ispaniškai nesikalba. Tai yra suprantama, nes iškiltų pramoginiam filmui trukdanti logistinė problema – tektų skaityti subtitrus. Tokiu atveju buvo galima leisti herojams tiesiog kalbėtis angliškai. Bet ne, pseudoautentiškumas imituojamas akcentais. Iš pradžių pristatomaKalifornijai adaptuota Robino Hudo istorija. Tada – anonsų mėgstama scena, kai Catherine Zeta-Jones lieka tik su pantalonais, o nepaisant herojaus mosavimo špaga ir rūbų pjaustymo, krūtinę dengiantiems jos plaukams nieko nenutinka. Apskritai moters mokėjimas kautis yra tarsi saldainis lygių galimybių aktyvistams, kad neprisikabintų, jog vaizduoja ją silpną, bet moteris kaunasi tam, kad seksualiai atrodytų, o ne kad, pavyzdžiui, nudurtų vyrą. Todėl pastarasis pjausto jos drapanėles, o ne, kaip tikram priešininkui, prakerta lūpą ar išpjausto kažkokį ženklą ant skruosto. Mačo yra toks, kaip priklauso, išsiskėtęs joja ant dviejų arklių (nežinia, kokiu tikslu), mokėtų vienas Žalgirio mūšį laimėti, bet moteriai leidžia vėl pasireikšti, kai prireikia kovoti už laisvę ir žmogaus teises. Konkrečiau – išlaisvinti būrį bejėgių narve uždarytų klykiančių juodaodžių vergų. Vėliau iš dulkių išnyra baltieji gelbėtojai, vyras ir moteris, nešantys po vaiką ir vedantys būrį vergų į šviesų rytojų. Prisipažinsiu, kad antropologinis susidomėjimas užleido vietą savotiškam pasidygėjimui šituo primityvumu.

Kol kas tiek mano kolekcijoje egzotiškų europiečių tema.