Nauji miesto trupiniai:
Prie šiukšliadėžių kalbasi moteris ir vyras. Ji sako (rusiškai): „Niekam nereikalingi tie balandžiai. Juos užmušinėti reiktų”.
Vėlai vakare važiuoju autobusu. Prie Akropolio įlipa apsaugininkas (su uniforma) ir jo kostiumuotas draugas. Apsaugininkas pasakoja (garsiai, visiem girdisi), kad Maxima negali parduoti neakcijinių prekių, taip pat kad dėl krizės metė rūkyti, geria tik akcijinį alų, kad kasininkėm moka minimalius atlyginimus ir pan. Kostiumuotas draugas viską palydi gyvu „Jo?”, gal tik iš mandagumo (japonai tai vadina aizuči), bet puikiai tinka į paveikslą, kad apsaugininkas nuolat susiduria su proletariška krizine realybe, o kostiumuotajam visos tos išgyvenimo strategijos – naujiena. Apsaugininkas pasakoja tokias šaunias istorijas, man taip norisi visas užsirašinėti ir sudėti į knygą, kad jei nebūčiau šiaip drovi, visu rimtumu pastatyčiau jam neakcijinio alaus.
Vakar japonų pora (išgirdau, kaip kalbasi) priėjo prie manęs paklausti, kiek laiko užtruks užlipti į Gedimino kalną. Paklausiau, ar iš Japonijos, jie pasakė, kad galim kalbėti ir japoniškai. Šiaip apie šį tą pakalbėjom, jie pasakė, kad yra iš Čibos prefektūros, pasakiau, kad šiemet ten gyvenau. Kai atėjo laikas atsisveikinti, jie pasisuko į viską stebėjusią mano mamą ir japoniškai jai pasakė, kad aš gerai kalbu japoniškai.