Baltijos kelias; TV stereotipai

Šiandien minimos Baltijos kelio metinės. Ta proga per feisbuką keliauja šis gražus video su nepamirštama trikalbe daina. Minima ši diena kaip ir visos šventės – iškilmingos kalbos, laidos per LTV, diskusijos, ar būtų galima pakartoti šiandien… O dar lyja.

Kai kurie mano kairieji draugai sako, kad jiems sunku tapatintis su to laikotarpio idealais, nes buvo itin pabrėžiamas jiems visiškai svetimas tautiškumas ir flirtuojama su religija. Antisovietiniai susibūrimai telkėsi bažnyčiose, juose buvo naudojama idealizuoto, grubiai apibendrinto lietuviškumo (latviškumo, estiškumo) idėja.

Išties, žmogui, matančiam, kaip ir kokiomis progomis šiandien metamos tautiškumo ir religijos kortos, darosi neskanu, o jų maišymas mane ir daugelį priverčia susigūžti ir susiraukti – manau, šitie dalykai turi būti atskiri, nes daugeliu atvejų ir šiaip vienas kitam prieštarauja. Tačiau anuo laikmečiu tai buvo patogiausios visuomenės mobilizacijos platformos, alternatyviausios, „underground’iškiausios“, antisovietiškiausios idėjos. Imperijoms suirti teisinis pagrindas atsirado tada, kai buvo paskelbtas garsusis teiginys, kad koncentruotai tam tikroje teritorijoje gyvenančios tautos turi teisę į valstybę, ir net Leninas šį teiginį pripažino. Žmonės ir jų grupės visada naudojasi jiems prieinamais kanalais, siekdami savo emancipacijos ir autonomijos. Tais laikais buvo prieinamas kaip tik toks. Sovietinės respublikos, šiaip ar taip, buvo taipogi struktūruojamos etniniu pagrindu, maišant su „skaldyk ir valdyk“ principais.

Būtent akivaizdus vertybinis prieštaravimas anuometinei valstybinio kapitalizmo oligarchinei imperijai galėjo sukurti tokį efektą, kokio reikėjo. Kas su tuo atsitiko po to, kitas klausimas. Idėjos kartais būna tikrai inertiškos. Vis dėlto dabar, kai nuo nieko nebereikia vaduotis, labai norėčiau visai Lietuvai palinkėti, kad, susidurdama su šiandieninėmis problemomis, naujai pati sau paaiškintų Baltijos kelio solidarumo, alternatyvumo ir taikaus pasipriešinimo idealus ir būtent Dainuojančią Revoliuciją, o ne tą gėdingą vienuolio nugalabijimą, laikytų savo valstybinės tapatybės pagrindu.

Visai kita tema.

Kartą CEU bibliotekoje, laukdama kažkokio renginio ar susitikimo, skaičiau knygą „Images that injure“. Ieškojau ko nors apie kinų ir Kinijos vaizdavimą žiniasklaidoje, bet nebuvo, todėl perskaičiau teorinę dalį, skyrių apie arabus, Ramiojo vandenyno gyventojus ir apie žydus. Apie pastaruosius, viską, kas buvo parašyta, galėjau labai vizualiai įsivaizduoti iš Holivudo filmų, todėl nusipiešiau ant popieriaus skiautės užrašams ir iki šiol atsimenu. O vakar, plepėdama su tėvais ir junginėdama kanalus, užtikau tokią komediją, kurioje beveik visi tie stereotipai ir buvo. Buvo susivėlęs savo vietos pasaulyje nerandantis menininkas, bėgiojantis paskui nežydę blondinę, jo ultra-rūpestinga mama, trenkta išplėstinė šeimynėlė… Įnoringos sesers personažas buvo neišplėtotas, bet, manau, priešingu atveju būtų atitikęs tą „princess“ tipažą.

Kaskart, kai pamatau kažką tokio, bandau įsivaizduoti, koks skandalas kiltų, jei panašus stereotipų kratinys užgimtų Rytų Europoje. Juk iš karto pasaulio spauda įžvelgtų tęstinumą su naciais ir kuo tik nori. Nesuprantu, kodėl Holivudas turi imunitetą nuo absoliučiai visko?

1 komentaras

  1. leon187

    Buvau konferencijoje skirtoje „Baltijos kelio dvidešimtmečiui“ — nacionalizmas persipynes su antisemitizmu, rusofobija ir iškreiptomis ideologinėmis sampratomis. Auditorijoje matėsi vien žilos galvos, o vietoj klausimų – viską nustelbiantys plojimai. Tokie pasisakymai kaip — „nevalia ardyti (kritiškai permąstyti) tautos atminties“ parodo oficialiąją suvalstybintą poziciją.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*