Per kelias dienas savišvietos dėlei perskaičiau Murakamio „Dansu dansu dansu”. Žinojau, kad tai – madingiausia šio rašytojo knyga, masiškai vien pavadinimu sužavėjusi ir lietuvius (sprendžiant iš internetinių slapyvardžių ar populiaraus blogo dansu.lt). Na, patiko man tik tai, kad galėjau labai vizualiai įsivaizduoti herojaus judėjimą Tokijuje, puikiai žinojau, ką reiškia eiti pėsčiomis per Sendagają į Šibują ir pan. Knyga taipogi buvo lengvas, traukiniui Vilnius-Kaunas ganėtinai tinkamas skaitalas. Tačiau visais kitais aspektais – nykiausias Murakamio kūrinys. Visų pirma, visuotinis dėsnis, kad gerų knygų tęsiniai būna blogi, galioja ir čia. Pabandyti sukurti „Avies medžioklė. Antra dalis” – klaida. Lygiai taip pat Murakamio bandymas pateikti savo ideologinę poziciją ir laimėti daugiau jaunuolių su čegevariniais marškinėliais skamba kaip graudus populiarumo siekiančio rašytojo-mėgėjo stenėjimas. „Brandųjį kapitalizmą” pasikritikuoti moku ir pati, kaip ir daugelis. Būtų ne bėda, jei nuorodos į socialinę kritiką būtų gerai integruotos, arba po jomis slypėtų personažai, o ne rašytojo lūkesčiai iš jo publikos, taip pat jei jos būtų lengvos ir ironiškos, bet dabar atrodo kaip nesiderinantys antsiuvai. Geriausi kūriniai parašomi, kai negalvojama, kas juos skaitys ir kaip padaryti, kad skaitytų kuo daugiau. „Kas norės – susiras” yra galbūt komerciškai ne pati sėkmingiausia, bet kūrybiškai produktyviausia nuotaika. Bet į Murakamio galvą tuo metu, atrodo, buvo įsisukęs brandusis kapitalizmas.