Budapeštą aplankius

Buvau Budapešte. Ir Serbijoj buvau. Pamaitinau savo Serbijos ilgesį, kuriam laikui ramus.

Budapešte buvo karšta, prie katedros atsidarė ledainė, kur parašyta, kad naudoja tik natūralias medžiagas, o pardavėjos iš ledų išraido dvispalvę rožę ir visada nusišypso. Be ledų ar vandens – niekur. Parke, kur kadaise tyčia iš arti įžūliai fotografavau moterį, vedžiojančią šunį prie užrašo „šunis vedžioti draudžiama“, auga daug spalvingų gėlių ir keletas žmonių deginasi. Priešais mano akis ant pievos gulinčio vaikino ranka tingiai ropinėja po sijonuotą šalia nudribusios merginos užpakalį. Kažkodėl visiškai nėra vaikų, tuščios kiūto jiems skirtos sūpynės, aš norėčiau ant jų įsitaisyti, jei būtų pavėsyje. Nesuprantu, kaip pora ant pievutės nepavargsta nuo saulės. Ant kito suoliuko deginasi mergina, iškėlusi blizgančią nosį į saulę, – labai tikiuosi, kad visiems tiems žmonėms nieko blogo nenutiks. Saulė arši ir žudikiška, bet galbūt per daug aptingusi, kad kam nors kenktų.

Vengriškai supratau dar pakankamai, pasakyti, žinoma, mokėjau mažiau, bet ir beveik neprireikė. Tačiau tokioj situacijoj, kai mano vengrų kalbos visiškai užteko, vienas rūbininkas paklausė: „Kolozsvari?“, t.y., ar aš iš Klužo, ar kaip ten jį transkribuoti, vengriškosios Rumunijos dalies širdies. Išeina, kad gal kalbu su transilvanišku akcentu. Sakau, iš Lietuvos, tai labai stebėjosi, klausė, ar liūdna bus palikti Budapeštą.

Nebuvau pas bahajus, bet po vasaros stovyklos nebesinori. Susitikau su buvusia grupioke, kuri liūdi, kad po universiteto jos gyvenimas sugrįžo į seną vagą, niekam nerūpi jos naujas laipsnis, ir jokios naujos galimybės neatsivėrė, ir apskritai, nieko, atrodo, neišeina pakeisti. Man po studijų pasikeitė labai daug kas, bet kartais jaučiuosi ne mažiau spąstuose.

Ėjau kartą su draugeliu vieno jo naujos galerijos apžiūrėti. Po to užsukom į jaukią kavinę pusiau viduj be sienos, pusiau terasoje. Kavinė įsikūrusi romų kvartale, netoli kelios statybvietės, gatvė nepagrindinė. Ją įkūrė tokia labai šauni pora, egiptietis-italas ir vengrė, mano draugas juos pažįsta. Ten sėdi ir vietiniai gyventojai, ir couch surferiai, ir pretendentai į bohemą. Kai mes atėjom, žmonių praktiškai nebuvo, svečiavosi dvi šeimininkės draugės ir vienas čiūvas, kuris mums atėjus ištiesė ranką ir prisistatė „Ahava“ [hebr. „meilė“]. „Oho,“ – pagalvojau, o per tą laiką draugas išsiaiškino, kad tas čiūvas yra iš Izraelio ir puolė su juo tarškėti hebrajiškai. Supratau gal kas aštuntą žodį, bet išsiaiškinom, kad izraelietis yra keliaujantis muzikantas. Na, tada pseudonimas nestebina. Aš persimečiau keliais žodžiais su vengrėmis, o kai draugas išniro iš savo minkštų kalbinio solidarumo patalų, kavinės šeimininkas mums atnešė labai spalvingo ir labai skanaus „Sacharos gėrimo“. Izraelietis su jį apgyvendinusia couch surfere išėjo. Nudribę ant kėdžių terasoje su įmantria ant grindų pastatoma stalo aukščio pelenine, aptarinėjame įvykius. „Ateini į kavinę romų kvartale ir susiduri su Ponu Meile,“ – susumuoja draugas, galvodamas, kaip čia dar pasimatyti su muzikantu. Pasimatysime. Kitą dieną eisime į jo koncertą, klausysimės jo kūrybos ir kitų kūrybos, tokios kaip ši, dainų. Man labai įstrigo viena daina, kurią, kaip pasakojo atlikėjas, parašė jo buvusi mergina. Pagalvojau, kad labai norėčiau su autore susipažinti.

Paskutinį vakarą praleidau prie Dunojaus su tušinuku atidarytu vyno buteliu, pro šalį plaukiančiais turistais ir dainomis arabų, bengalų, gruzinų, ukrainiečių ir rusų kalbomis. Liūdniausia grįžus yra tai, kad visos šitos patirtys turėtų būti ne anomalija – taip gi ir turi būti nuolat. Bet nėra. Gal bandysime pasigaminti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*