Mėnesio archyvas: gegužės 2009

Humoro klubas

Vakar pirmą ir paskutinį kartą buvau „Humoro klubo“ pasirodymuose – pataikiau į sezono uždarymą. Draugė, su kuria ėjau, pasakojo, kad kartais būna visai smagu, be to, vienas pažįstamas iš studijų laikų ten dalyvauja.

Labai nustebau, kad įėjimas kainuoja 20 litų. Aš įsivaizdavau, kad čia toks kamerinis renginys, į kurį ateina penki humoristų pusbroliai ir vienas gerbėjas, kur įėjimas 5 litai, pigus alus ir visi susirenka pažvengti tokioje beveik studentų barako atsmosferoje. 20 litų galėtų būti prabangesnio patiekalo Vilniaus centre kaina, todėl tai nėra labai daug, bet bendras pasirodymų lygis nebuvo vertas nė tiek (žinoma, komikai yra mėgėjai, bet dėl to turėtų būti atitinkamai ir pateikti beigi prieinami už mėgėjišką kainą). Septintokai gal būtų atsidėkoję humoristams drovaus raudonio ir iš susijaudinimo žybsinčių akių kokteiliu, bet publika buvo suaugusi, o tai reiškia, jau seniai persisotinusi primityviais juokeliais apie „antrą galą“.

Įdomiausias buvo Domas – jo juokeliai apie makintošus, BMW vairuotojus ir iPuodą galėtų įeiti į folklorą. Juokiausi beveik per visą jo pasirodymą. Justas (rodos, toks vardas), kurį buvau mačiusi per jūtūbą, taip pat mokėjo prajuokinti. Jo juokeliai apie taksi Klaipėdoj ir pan. buvo subtilūs ir daugiasluoksniai, ir net nelabai juokingus dalykus jis moka gerai pasakoti. Paulius, mano pažįstamas iš TSPMI, buvo, kaip ir tikėjausi, pakankamai stilingas, gerai pašiepė Algį Greitai, bet kažkuriuo metu susiparino ir užvėmė ant vieno žiūrovo taip, kad buvo nei juokinga, nei įdomu, nei radikalu, priešingai nei jis tikėjosi. Rokas buvo savotiškai mielas.

Na, o toliau – prasčiau. Kai kurių neprisimenu vardų. Pagarsėjęs Modestas buvo tiesiog lievas. Tai žmogus, kuris neturi talento, bet mano, kad gali jį pasidaryti pats (jo juokelių stiliumi galėčiau pasakyti, kad, skirtingai nei erekcija, talentas juokinti žmones negali būti rankų darbo kūrinys). Man buvo pasakoję, kad Asia nejuokinga, tai to ir tikėjausi. Ji buvo labai nyki ir, jos klausantis, man norėjosi pasiimti virbalus ir megzti. Apskritai susidarė įspūdis, kad juokintojai nelabai laimingi ir labai kompleksuoti, nes beveik visi jų juokeliai buvo apie smaukymąsi. Antra pagal populiarumą tema – gėjai.

Eilinį kartą gailėjausi, kad nemoku švilpti. Bet nesigailiu, žinoma, ten nuėjus. Susipažinau su populiariosios kultūros fenomenu, pabuvau tokioj visai nieko, trečiadienio vakarui tinkamoj atmosferoje, pamačiau, kaip gyvai humorauja mano pažįstamas ir išgirdau keletą neblogų juokelių.

Jurga Ivanauskaitė „Ragana ir lietus“

Nuėjau į VU biblioteką ir pasiėmiau paskaityti Jurgos Ivanauskaitės knygą „Ragana ir lietus“. Nebuvau skaičiusi. Buvo daug Biblijos citatų, erotinių scenų, kurios verčia šypsotis prisimenant praėjusio dešimtmečio pradžią (vakar M. pasakė, kad jau išsikristalizavo toks konceptas kaip 90s, ir tai jaučiasi, skaitanta J.I.), ir daug mielo jos ankstyvajai kūrybai būdingo popso. Manau, erotikos prasme literatūra universalesnė, jei rašo, kaip žmonės būna konservatyvūs, nei ta, kuri rašo, kaip žmonės būna liberalūs. Nes po 15 metų anuomečio liberalumai kelia nostalgišką šypseną. O šiaip trijų istorijų supynimas man pasirodė vertas dėmesio, gal ne visada iškepęs, bet, laimei, nepritemptas pernelyg akivaizdžiai. Knygos paraštėse kažkas pieštuku buvo prirašę pastabų.

Ai, beje, nelabai supratau, kur buvo lietus.

Kas valdo erdvę troleibuse

Ketvirtadienį su M. važiavom iš centro Lazdynų kryptimi. Įlipo gal 6-7 vaikiščiai, apie 11-13 metų, ir pradėjo garsiai aptarinėti kitus keleivius, žvengdami ir palydėdami kiekvieną sakinio dalį keiksmažodžiais. Jautėsi labai kieti. Mes apsimetėme, kad nekreipiam dėmesio ir toliau kalbėdamosi taip, kad mūsų žvilgsnių linijos sudarytų uždarą ratą. Nieko nedarėm – jų daug, juos sudrausminti beviltiška, o kanceliarinis peiliukas galėtų būti tokiems visai prieinamas ginklas, ir aplinkiniai nesureaguotų kaip visada.

Tada vaikigaliai pradėjo kartoti, ką mes kalbam, ir aptarinėti mūsų išvaizdą, etc. Viena moteris pasakė: „Iš kur čia papūgos?“, į ką jie atsakė dirbtinai pastorintais balsais „Ką papūgos, ėė ėė“ ir vaikišku žvengimu. Galiausiai vienas vyras pratrūko keiksmažodžių serija: „Jūs, BKN, ko čia keikiatės viešoj vietoj, BKN, namuose keikitės, BKN, matyt, seniai gavę P…Ų“. Vaikpalaikiai pagarbiai kikeno ir nieko nedrįso padaryti – suprantama, didelį besikeikiantį mačo jie gerbė ir svajojo būti kaip jis. Tiesa, kai jie paaugs, o jis didelis besikeikiantis mačo pasens, jie mielai jį sutikę gatvėj atspardys jam kepenis. Kai vyras išlipo, jie vėl pastorino balsus: „Ėėė, ėėė, sako, nesikeikit, o pats kaip keikiasi, hi hi hi“. Pagaliau mums atėjo laikas išlipti.

Iš sociologijos studijų mano galvoje prisidėlioję daug frazių ir sąvokų: „youth delinquency as a result of social tensions“, „youth from disadvantaged neighbourhoods“, „marginalisation“, etc., bet susidūrus su realybe, lietuviškai galiu pasakyti tik viena: SUKNISTI ŽIURKIUKAI.