Žiūrėjau filmą „Janos draugai”. Labai smagu buvo, itin mieli tipažai. Du postsovietiniai kombinatoriai (galima sakyti, kad neoriginalūs ir pasiskolinti iš kitų filmų, bet argi originalumas yra jų stiliaus bruožas?), vienas karo veteranas, na, ir tąsomos, paliekamos, tekančios ir plaukiančios mylinčios moterys – liūdna, kad tik tokios, bet o kur pasidėsi? Pagal pavadinimą visko centras turėtų būti mergina, bet iš tiesų yra karo veteranas. Filmas baigėsi tokiu nuoširdžiu komentaru, kad negali jam abejingų likti nė vieno, kas bent kiek gyveno ir kvėpavo „posovietinėje” erdvėje. Dar buvo tokia scena, kur ant lovos glamžosi mergina iš Rusijos ir nežinia iš kur, bet pagal viską Vidurio Rytų tipo vaikinas, abu su dujokaukėm, kurios neaistringai susidaužia dėl to, kad labai didelės, už lango kaukiant sirenom. Paskui tokios scenos buvo kelios, tai gal atsibodo, bet žiūrėdama pirmąją pagalvojau, kad būtent taip įsivaizduoju Izraelį. O šiandien man iš tenai pasakojo, kad rusakalbių kvartaluose jau prekiauja naujametinėmis atvirutėmis ir eglutėmis.