Briuselis, trečias kartas

Negaliu patikėti, kokiu greičiu išsitrina mano mentaliniai žemėlapiai. Su džiaugsmu laukiau dar vieno susitikimo su Briuseliu, nutaškuotu malonių patirčių, gražių prisiminimų ir pažįstamų vietų, bet viskas buvo gerokai kitaip. Iki šiol galėčiau susiorientuoti, kaip kur nuvažiuoti iš visų trijų vietų, kur teko gyventi. Vizualiai atsimenu aikštę su susikertančiomis tramvajų linijomis ir pro atidarytus automobilių langus sklindančia turkiška muzika. Gyvai prieš akis stovi švelniai rausvais žiedais aplipęs parkas prie T. ir A. namų, per kurį reikia pereiti pakeliui į metro, kuriame patogiai įsikūrę gyvena bomžai. Lygiai taip pat nepasiklysčiau, gaudydama žalumos ir ramybės apsuptą tramvajų ir keliaudama į metro stotį, iš kurios ranka pasiekiamas ES kvartalas ir visos Briuselio įdomybės. Tačiau centro gatvelių jau nebeprisimenu. O čia ir teko prasimalti.

Mus apgyvendino siaubingai prabangiame viešbutyje. Tokiam praktiškai kaip Slovėnijoj. Aplink buvo prabangios parduotuvės ir nė vienos kavinės – būkite malonūs eiti į viešbučio restoraną, kur pusryčiai a la kava su priedais kainuoja 15, o gausūs pusryčiai – 27 eurus. Keistas išplanavimas neleido naudotis artimiausiu, o ne tik tam tikru liftu ir surasti laiptų. Buvau apgyvendinta pirmame aukšte (pagal lietuvius būtų antrame), tiesiai prie lifto, o laiptus pamačiau tik prieš išvažiuodama. Anksčiau jų ieškodama pataikiau į šiurpoką avarinį išėjimą. Kambaryje buvo labai įdomi spinta, kuria man, atvykusiai tik vienai dienai, žinoma, neteko pasinaudoti. Buvo tualetas su rožių žiedlapiais ir vonia su kėdute. Vonioje – įprastas prašymas palikti rankšluosčius tam tikrose vietose, jei leidžiate jų nekeisti, – supraskite, viešbutis labai rūpinasi aplinka. Tačiau vos įėjus mane pasitiko įjungtas televizorius. Nuo kada taip taupomi resursai? Tikriausiai buvo norima sukurti namų atmosferą – taip sakė ir draugai, su kuriais kalbėjau. Betgi tačiau niekur nepasijusčiau jaukiau, radusi įjungtą televizorių. Kaip tik televizorius be prie jo sėdinčių žmonių atrodo šiurpokai, tarsi jie būtų išnykę. Langas buvo į pilką nuobodų pastatą, ir tiek. Internetas kainavo nesveikai daug. Turint galvoje, kad atkeliavome nemokamai ir kiek visko nemokamai gavome, o ir šiaip, reikalas ne tas, kad bankrutuočiau tiek sumokėjusi. Tiesiog nekiltų ranka nė papildomo cento palikti tiems lupikams, imantiems absurdiškas sumas už dalykus, nuo kurių ten esant nėra kaip pabėgti. Kas žino, gal tai kažkoks savotiškai iškrypęs kapitalistinis perskirstymo mechanizmas, kas nors galėtų pasakyti, – iš tų pinigų, kuriuos palieka čia gyvenantys turtuoliai, bent dalis eina mokėti tailandiečių valytojų (viena atsargiai pasibeldė į duris ir plačiai šypsodamasi paklausė, kada išsiregistruosiu ir ji galės tvarkyti kambarį, o paskui pastebėjau, kad visos kitos matytos valytojos buvo panašios išvaizdos) ir turkų patarnautojų atlyginimams, bet, kaip žinia, tai nebūtų tiesa – visas viešbučio pelnas eina tokiems pat turtingiems kaip ir viešbučio svečiai.

Daug kas kitaip. Mažiau laiko ir labiau norisi jį taupyti. Didžiojoje aikštėje perujiečiai nebegroja „Heveinu shalom“, o belgai nebesirengia taip tamsiai kaip pavasarį. Kita vertus, centre šurmuliuoja turistai, fotografuojasi juokingomis sustingusiomis pozomis, šmirinėja visokie keisti tipažai ir visur lygiai taip pat jauku ir norisi būti. Centre nepavyksta surasti knygynų, atrodo, kad net belgiškų nėrinių, man reikalingų lauktuvėms, parduotuvių apmažėjo. Nepavyksta nueiti nė į vieną mielą vietelę, kur kadaise pietauta, apsipirkinėta, ieškota tai šio, tai to.

Užtat pavyksta susitikti su dviem draugėm. Jos kiekviena atsiveda po pažįstamą. Plepam apie visokias įdomias keliavimo patirtis. Vienos iš draugių pažįstamas vėliau pėsčiomis palydi mane namo, nes netoliese gyvena, nuolatos uždavinėja psichologinius klausimus, ir man nesmarkiai priešinantis tyrinėja mano asmenybę. Taip pat klausia, kas man yra laimė, o kai paklausiu jo to paties, sako, kad ji susideda iš dviejų dalykų: laisvės ir ryšių.

O šiandien, paklaidžiojusi po centrą prieš skrydį ir apžiūrėjusi jau ne kartą matytas vietas, atsiskiriu nuo į viešbutį dar nusprendusios sugrįžti grupės ir vaikštau viena. Mane pralenkia toks čiūvelis – mažas, apie 25-30 metų ir magrebietiškos išvaizdos – ir praeidamas apžiūri mano kojas, paskui užmeta akį į didelę kuprinę su laptopu ant pečių ir kažkaip ironiškai, nors ir koketiškai, nusivypso. Labiausiai norėčiau nekreipti dėmesio, bet antras pagal stiprumą noras – vožti į marmūzę. Dar tokios pačios kilmės, kiek galima spręsti iš išvaizdos, vaikinas man vypso jau stoties mini turgelyje. Kaip žinia, mažai kas gyvenime mane yra apkaltinę netolerancija. Bandau mąstyti apie tai, kaip reikia jaustis, kai kažkokie namie savaime suprantami ženklai (pvz. moteris palaidais neuždengtais plaukais) turi kitur visai kitą reikšmę. Prisimenu ir atvejus, kai bendraujant su žmonėmis iš kitų šalių mano draugiškumas buvo palaikytas flirtavimu. Ir vis tiek nesigalvoja kultūriškai, net kažkaip ir nesinori stengtis dėl dviejų lopų.

Atvykus iš Vengrijos, Briuselis buvo totali atgaiva. Iš Lietuvos irgi čia smagu atvykti. Kaip čia atsirasti ilgesniam laikui, kol kas sugalvoti nepavyko.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*