Buvau Krokuvoje

Buvau Krokuvoje. Nusprendžiau ten praleisti porą dienų ir aplankyti draugą, nes bet kokiu atveju būtų tekę Lenkijoje keisti transportą. Tos dvi dienos buvo pašėlusiai intensyvios – draugas buvo nusiteikęs man parodyti viską, ko tik Krokuvoje yra. Turėjau keturias temines ekskursijas: 1. bažnyčios ir vienuolynai, 2. sinagogos ir kapinės, 3. muziejai, 4. du miestukai netoliese. Man patiko, kad Krokuvoje galima visur nueiti pėsčiomis, kad tai tankus ir puikiai išsilaikęs miestas, turintis daug senovinių grožybių, apskritai labai spalvingas, nekičinis, pilnas įvairovės. Aplankėme ir keletą įdomių knygynų, be to, daug sužinojau ir iš istoriją puikiai žinančio draugo, kuris nepamiršdavo paminėti visokių įdomių istorinių asmenybių gyvenimo detalių.

Krokuvoje mačiau keisčiausio įmanomo bažnytinio meno. Viena bažnyčia buvo išvis nenusakoma – pusiau dėžutinis funkcionalizmas su keistu dalių išdėstymu, kabančiais varpeliais ir truputį šiurpoku keistu krucifiksu. Mąsčiau apie milijonus būdų žmonėms įsivaizduoti Jėzų. Vienam viduramžių paveiksle jį reprezentavo veidas patinusiais paakiais, toks pavargęs ir neišsimiegojęs, gal net sakantis „O varge, šiandien vėl chebros prieis belekiek…“ Man patiko.

Vienoj iš sinagogų buvo graži paroda apie antkapius. Ir apskritai, toji man pasirodė įdomi, priminė Vengriją (ne mastais, bet stiliumi, be to, ją taip pat kaip ir didžiąją Budapešto vadina „šventykla“, ir ji panašiu laiku pastatyta. Suprask, niekur nebereikia iš čia išeiti, arba, pagal šiuos laikus būtų, „ir Lenkijoje/ Vengrijoje galima gyventi“).

Dar buvome japonų kultūros centre, kur buvo eksponuojami medžio raižiniai kurtizanių ir aktorių tema, taipogi dar visokios detalės beigi filmas apie gyvuosius Japonijos lobius (kokius įdomius amatus praktikuojančius pagyvenusius žmones). Krokuvoje gyveno garsus menininkas – Japonijos mylėtojas Feliksas „Manggha“ Jasienskis, kuris ėjo iš proto dėl visokių japoniškų daikčiukų, turėjo visokių samurajų kostiumų ir pan. Patiko idėja, kad paroda teminė ir tokia ne itin įprasta (ne kokios sakuros). Nebuvo jokių paaiškinimų apie kurtizanių gyvenimą ir kasdienybę – susižinokit patys. Bet turbūt ir gerai, paroda buvo neenciklopediška, tik pamėtėjo vaizdinių, kaip menininkai matė kurtizanių gyvenimą. Vieni jas vaizdavo grupėmis kaip kokias dekoracijas, kiti gilinosi į individualius bruožus, treti fiksavo buitį.

Valgėm visokias įmantrybes – paskutinė vakarienė Lenkijoje buvo tokioje vietoje, kurią draugas pavadino „gruzinišku makdonaldu“. Labiausiai patiko „proletariška“ valgykla pavadinimu „Valtininkas“. Draugas ironizavo, kad lenkų virtuvę sudaro „lietuviški šaltibarščiai“, „ukrainietiški barščiai“, „žydiška žuvis“ ir „rusiški virtiniai“ (čia pavadinimai tokie). O šiaip visur daug kebabinių – kaip ir visur.

Grįžau naktiniu traukiniu ir, kadangi buvo didelė nuolaida, pirmą kartą keliavau miegamajame vagone. Buvo puiku išsitiesti. Mano pakeleiviai buvo trys prancūzai erasmininkai, su kuriais pusę kelionės plepėjom apie viską ir lošėm kortomis. Tiesą sakant, manęs visai netraukė grįžti į Budapeštą. Dėl to, kad žinojau, kas manęs laukia beprasidedantį mėnesį, o ir šiaip po šitiek naujovių nebuvo didelio entuziazmo grįžti į kasdienybę. Tačiau sutikau vieną draugą ir pasijutau labai laukiama. Pataisė nuotaiką 🙂

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*