Eidama pro Katedrą, pamačiau, kad viena jos siena apraizgyta tvarkingais pastolių narveliais, tarp kurių laipioja darbininkai. Ta siena dar niekada neatrodė taip gražiai, ir japonės tetulytės net nefotografavo žiūrėdamos.
—
Ant „fluxus tilto”, iš kurio užrašo liko tik U, lygtai jau išsitrina juodas užrašas „nemyžk”. Mane jis visada labai domino: ką jis draudžia? Nuo tilto? Po tiltu? Viešosiose erdvėse? Ant užrašo? Išvis???
—
Prie „stiklių” – vėl vokiečių turistai. Gidė kažką apie „didžiausią Vilniaus sinagogą” pasakoja lyg sentimentali mokytoja, deklamuojanti mėgstamą klasikinį eilėraštį. Kaip norėčiau pakalbėti vokiškai…
—
Pasikeiksnodama ieškau VU centriniuose rūmuose vieno kabineto, pasiklystu tik vieną kartą.
—
Pilnatis tokia apveidi (koks geras lietuviškas žodis), tikriausiai į redakciją vėl skambins daug „ufonautų”. Kolegos apskaičiavo, kad jų visada padaugėja per pilnatį.
—
„Panstwo”, – bando prisišauti turistų dėmesį gidas. O pabirę panstwo fotografuoja viską aplink. „Ксенофобия большая” – apie kažką šnekasi du jaunuoliai prie universiteto. Galvoju apie Mindaugo Kvietkausko pranešimą Santaroje, apie tai, kaip Vilniuje amžiaus pradžioje virė daugiakultūris gyvenimas, bet niekas tuo ne tik kad nesididžiavo, kaip mes dabar norėtume, bet ir gyveno savo uždarame abejingume. Nacionalizmo amžius – visi mokėjo gyventi greta, bet stengėsi vieni kitų nepastebėti.
Prie instituto keiksnojasi kažkokie anglakalbiai. Fotografuojasi lenkų šeimynėlė. „Insgesammt”, – užkliudo mano ausis žodis. Sugebu suprasti, kad gidė pasakoja būreliui pagyvenusių turistų apie Holokaustą. Vokiški žodžiai kažkodėl galvoje neužsibūna, lieka tik jų reikšmės. „Vokietijoje… 80 procentų… Lietuvoje…” Kaip čia man atgaivinti savo vokiečių kalbą? Jau žiauriai seniai skaičiau ką nors auf deutsch…
O štai eidama iš darbo prie Gedimino paminklo pamačiau būrelį paauglių, iš kurių viena mergšė atsiklaupė ant žemės ir iškėlusi rankas į viršų porą kartų palingavo garsiai sakydama „na..ui Alachui” (kartu su ja ėjusiam skiauterėtam gaidžiukui, atrodo, tai patiko, nes jis išsišiepė). Tą akimirką užsinorėjau, įvelti į jos ilgus šviesius nekaltai besibanguojančius plaukus kokį pasiutusį šikšnosparnį.
G. prieš išvykdamas į Izraelį paklausė, ar nenorėčiau, kad jis įdėtų už mane kokį norą į „Dievo pašto dėžutę”. Supratau, kad mano mintyse nykuma, nes ilgai negalvojau sugalvoti noro, bet nebūtinai dėl to, kad nieko nenoriu, tiesiog kai kada savo norus nebūtinai noriu jam sakyti 🙂 Dabar rašydama galvoju, kad gal reikėjo paprašyti užrašyti, kad niekada nebenoriu nė viename žingsnyje, nė viename piktame apsivertime naktį, nė viename žvilgsnyje mąstyti brutaliai.