Kijevo blyksniai

Pažintis su Kijevu prasideda anksčiau, nei pro lėktuvo langą bandome žvilgsniu apibrėžti jo kontūrus. Ji prasideda nuo slaviškai pasidažiusių stiuardesių, kurios mums neduoda imigracijos kortelių, kol nepaprašome, nes nelaiko mūsų užsienietėmis. Ji prasideda nuo karštos vištienos gabaliukų su daugybe bulvių dosnių avialinijų lauknešėlyje. Nuo pusiau suprantamų užrašų.

Mus sutikusi komanda bando visu kuo įrodyti, kad bus įdomu, turininga ir tvarkinga; Vakarų europiečiai paskutiniu punktu ryškiai abejoja. Suomijos švedas juokauja, kad ukrainiečiai neskiria autobuso nuo saunos – už nekantrumą jam vėliau teks brangiai sumokėti. Nesulaukęs instruktažo dėl nepatikimų bankomatų, jis ilgai putojosi, kai vienas iš tų aparatų nesiteikė jam duoti pinigų.

Viešbučio kortelę reikia kaišioti visur – kad įeitum į kambarį, kad važiuotum liftu, kad degtų šviesos… Kai kurie nesmagiai jaučiasi, stebimi koridoriuje sėdinčių policininkų. Vėliau pamatysime, kad merginoms su mažai dengiančiais auksaspalviais šortukais apsauginiai netrukdo.

Ir štai pagaliau – miestas! Muzikos miestas – oro uoste, lifte, perėjose iš karto esi apgaubiamas garsų. Prie viešbučio lauke stovi kolonėlės – vakare jos užleis vietą gyvai besiliejančiai „Strangers in the night“. Per vairuotojo radiją išgirsti ir rusiško popso, ir senos muzikos, kurios niekas nebeklauso, bet visi moka žodžius mintinai. Viename požeminės perėjos kioskelių gėlių pardavėjas artėjant vidurnakčiui susimąstęs klausosi repo. O po pusryčių tiesiog negali neatskambėti fortepijono melodijos iš koridoriaus.

Romantikų miestas – kitapus nepriklausomybės aikštės kostiumuotas vaikinukas susikaupęs kažko laukia su balta rože. Perėjose, nekreipdami dėmesio į praeivius, bučiuojasi poros, bet ne kaip prancūzai, sulindę vienas kitam į gerkles, o taip, lyg atsargiai tyrinėtų vienas kitą ką tik susitikę, bet tarsi kažkokiam magiškam reklaminiam klipe pagal kvapus, spalvas ar dar nežinia ką atpažintų fatališką aistrą ir net nepagalvotų, kad įmanoma jai nepasiduoti. Net Lietuvoje pagarsėjusios išsičiusčiusios ukrainietės vaikšto visai ne su treninguočiais ir ne su pinigingais užsieniečiais. Daugybė žmonių vaikšto, sėdi ant suoliukų, braido po platų fontaną, prisėda tiesiog gatvėje su alaus buteliu – tai nedraudžiama.

Spalvų miestas, kurio kraštelį matau iš savo vyno, aukso ir smėlio spalvos dryžuotai margo miegamojo. Spalvų miestas, kurio vienoje aikštėje iš dviejų pusių matosi ryškios žydros cerkvės su auksiniais stogais, kuris gauna gerti pakankamai saulės, kad kiekviename žingsnyje žvilgėtų lakas ant tūkstančių kojų pirštų. Ir bateliai bateliai – kokie buvo madingi Lietuvoje prieš porą metų, naujausi minkšti su kaspinėliais, žaižaruojantys įsispiriami, fatališki raudoni, aukštasmailiakulniai, kurie visiems asocijuojasi su striptizo šokėjomis, balti ir margi, kokių tik gali sugalvoti. Kiekviena tame margumyne nori būti spalvinga savaip, ir aš pradedu jas netgi suprasti.

Praeičiai melancholiškai besišypsantis miestas – niekas nesibaido penkiakampės žvaigždės pačiam centre, prie vienos iš požeminių perėjų susikaupęs ir palinkęs į priekį praeivius pasitinka Leninas. Viešbučio konferencijų salėje švelniai tilindžiuoja nuo lubų pakibę šviestuvai, o užkandžiai profsąjungų rūmuose dvelkia TAIS laikais, kai visi iš mažai produktų gamino išmoningus užkandžius.

Už 23,6 grivinos (apie 12 lt) gaunu sriubos su daktariškos dešros gabaliukais, agurkų salotų, skanių virtinių su mėsa ir didelį bokalą giros iš kranelio. Vakarų europiečiai stebisi Besarabijos turgumi, bet ne visi – su dane kalbamės, kad jis visai kaip Gioteborge. Abejojame, ar naktį bus saugu grįžti, bet tik tol, kol pamatome po porą apsauginių kiekvienoje požeminėje perėjoje. Naktį bandau nufotografuoti Šolom Aleichemo skulptūrą, bet ji susilieja taip, kad lieka tik draugiškai mojantis vaiduoklis. Dabar jau atrodo – būta ar sapnuota?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*