Kuo daugiau telpa į vieną laikmeną, tuo menkesnės atrodo joje esančios muzikos atsargos. Ir kuo didesnės galimybės atsirankioti, kas patinka, tuo labiau viskas atrodo kaip neravėta lysvė. Kuo daugiau visokeriopos įvairovės, tuo labiau norisi kažko dar labiau daugiau kitokio.

O už lango tuo tarpu akį merkia
gintarinis dangus
- su inkliuzais

Gal iš taip išgirto filmo tikėjausi kažko daugiau, bet įspūdis liko pakankamai stiprus. Tai visiškai socialinis filmas, atskleidžiantis šokiruojančią herojų gyvenimo atkarpą. Dvi mokinukės, racionalioji Yeo-jin ir svajotoja Jae-yeong, taip nori į Europą, kad sumano užsidirbti bilietams itin kraupiu, ypač žiūrint pro vakarietiškus “akinius”, būdu.

Jae-yeong parsidavinėja per internetą surastiems seniems gašlūnams, naiviai įsivaizduodama ir bandydama save įtikinti, jog tuo daro kažką gero, ir stengiasi įžvelgti juose ką nors gražaus. Jos draugė, tarsi kokia vadybininkė, kontaktuoja su klientais ir skaičiuoja pinigus. Mamos netekusi mergaitė žvelgia į pasaulį gerokai pesimistiškiau ir suvokia, kad tie klientai paprasčiausiai naudojasi jos drauge. Ji nenori, kad Jae-yeong su jais bendrautų ir ieškotų už jų veiksmų kažkokio žmoniškumo, nes žino, kad jo nėra. Toks gyvenimo būdas iš pradžių priverčia moralistiškai aiktelėti – nieko sau sugalvojo mergužėlės, ką jau ten ekonomikos vadovėlių pavyzdžiai apie vaikus, pardavinėjančius laikraščius, kad sugautų savo svajonę. Bet nesunkiai pripranti prie šio fakto.

Tikrasis šlykštumas prasideda tada, kai režisierius pradeda sumaniai kontrastuoti tų klientų bjaurumą su mergaičių naivumu, Yeo-jin tėvo pasiaukojančiu ryžtu ir netgi pačių senų gašlūnų socialiniais vaidmenimis. Paskutinis klientas, kurį Jae-yeong buvo spėjusi įsimylėti, nesivargins važiuoti į ligoninę pas sužeistą mergaitę, teisindamasis, kad kuria muziką, kai iš jo sintezatoriaus tuo tarpu sklinda sausi, elektroniški, beprasmiai garsai. Išsisukinės jis tik tol, kol mirtimi besivaduojančios jaunosios prostitutės draugė pati leisis užlaužiama, kad pakeliui, sėdėdamas prie vairo, galėtų mėgautis jos dvasine kančia, su apsimestiniu susirūpinimu klausdamas, ar neskaudėjo.

Filmas žiaurus kaip pasaulis. Meilės ir naivių paaugliškų svajonių išsipildymo nebūna. Tikra yra tik dviejų jaunučių merginų draugystė. Tikras yra Yeo-jin tėvas, policijos inspektorius, dėl savo vaiko nedvejodamas peršokantis į kitą barikadų pusę bausti klientų. Bent jau vienam iš jų užtenka parodyti tą šokiruojantį kontrastą tarp jo įprasto gyvenimo, kuriame jis gali būti mylintis tėvas, ir tamsiosios pusės, atsiskleidžiančios nusprendus užsisakyti internetu nepilnametę prostitutę. Supratęs, kad mergina, į kurią jis buvo įpratęs žiūrėti kaip į pasitenkinimui skirtą žaislą, yra kažkieno dukra, galų gale yra dar vaikas, jis pats nubaus save, ir filmo scenų sukelti tamsūs jausmai privers linkčioti galva, stebint jo poelgį.

Pabaiga ištęsta, liūdna ir truputį trikdanti. Tiesiog esame pripratę prie galingų akcenų, sudedančių galutinius taškus ant i, ir kad lūkesčiai neišsipildo, nuo to filmui, aišku, tik geriau. Scenaristas nei išsprendžia herojų problemas, nei juos sunaikina, nes sprendimo tiesiog nėra. Lieka nežinia, užklimpusi vidury laukų.

Jums patiks, jei manote, kad Kim Ki-dukas jėga pagal apibrėžimą arba patinka filmai, provokuojantys pyktį.
Jums nepatiks, jei mėgstate atsakymus, sprendimus ir stipriai sukaltas mintis, arba jei žiūrėdami į tylinčius ir ratais vienas aplink kitą (psichologine prasme) vaikštančius herojus galvojate: “negi negalėjo paprasčiau? negi negalėjo pasikalbėti?”

My acquaintance with Kiev starts much before we all start trying to delineate its limits through the window of our plane. It starts from the stewardesses with ‘Slavic’ style makeup – they won’t give us immigration cards until we ask them, since they don’t consider us foreigners. It also starts from pieces of hot chicken and lots of potatoes, which we receive in our lunchboxes on the plane. It starts from half-understandable (for us) signs in Ukrainian language.

The team that meets us do their best to ensure us that the next days will be interesting, purposeful and orderly – some Western European colleagues clearly doubt the latter point. A Swedish-speaking Finn jokes that the Ukrainians cannot tell a bus from a sauna. He will later have to pay (literally) for his impatience. Not willing to wait for instructions from our hosts, who will warn us about unreliable ATMs at the hotel lobby, he will later rage when one of these machines simply would not give him his cash.

The key-card must be used everywhere at the hotel – to enter your room to take an elevator, to turn on the lights… Some people don’t feel very comfortable when seeing policemen in corridors watching them. Later we will see that the guards do not cause any problem for girls in their shiny hardly-covering-anything shorts.

And so finally here it is – the city! The city of music: at the airport, in the elevator, in underground crossings – everywhere you are surrounded by sounds at once. There are speakers outside the hotel, but in the evening they will be replaced by the gently flowing “Strangers in the night” melody – live. The driver’s radio plays both Russian pop and oldies, the songs that hardly anyone listens to anymore, but everyone knows their lyrics by heart. As the midnight is approaching, a guy selling flowers in one of the tiny kiosks in an underground crossing is deep in his thoughts and listening to rap music. After breakfast you cannot miss piano melodies coming from the corridor.

The city of romantics: beside the Independence square, a guy in a suit is waiting for someone with a white rose in his hand. Couples, not paying attention to people passing by, are kissing in underground crossings. Not like the French, who are always going deep into each other’s throat, but as if they would be carefully studying each other shortly after having just met, and, having recognized their fatal passion from scents, colours or something else as in some magical TV commercial, they would not even consider that it is possible not to give in to it. Even posh Ukrainian girls, who are famous for this feature even in Lithuania, walk hand in hand not with guys in their training suits and not with rich foreigners. Dozens of people enjoy taking a stroll, sitting on benches, walking in a wide fountain, or sitting down right on a pavement, with a bottle of beer – it’s not forbidden.

The city of colours – I see a small part of it through the window of my wine-, gold- and sand-coloured stripy spotty bedroom. The city of colours, which has a square where you can see two bright sky-blue Orthodox churches with golden roofs. The city which receives enough sunshine to make nail-polish shine on thousands of toes on every step. And shoes, abundance of them, – those that were fashionable in Lithuania a couple of years ago, the latest ones, soft and with little braids, sparkling flip-flops, fatal red, with heels high enough to remind strip dancers to some observers, white and multicoloured – whatever you fancy. Everyone in this diversity of colours wants to be colourful in her own way, and I’m starting to understand them.

The city with a melancholic smile for the past – no one fears a pentagram in the city centre, and a statue of Lenin, concentrated and leaning forward, meets bypassers near one of the many underground crossings. The conference hall at the hotel is filled with gentle tingaling of old chandeliers, and snacks at the headquarters of Ukrainian labour unions remind these times, when people were good at producing sophisticated meals from very limited variety of products.

For only 23.6 hryvnia (a bit more than 3 EUR) I get a small bowl of soup with pieces of sausage, cucumber salad, the main course of delicious dumplings, and a big mug of home-made kvass. Western Europeans are surprised with everything they see in the Besarabian market, but not all of them. Me and the Danish colleague are discussing that it’s almost like in Gothenburg. At first we doubt whether it is safe to return home at night, but only until we see that there are two guards in each underground crossing. At night I try to take a photo of the statue of Sholom Aleichem, but it appears so blur that it looks like a friendly waving ghost. Now I begin to wonder, was it real or was it a dream?

Pažintis su Kijevu prasideda anksčiau, nei pro lėktuvo langą bandome žvilgsniu apibrėžti jo kontūrus. Ji prasideda nuo slaviškai pasidažiusių stiuardesių, kurios mums neduoda imigracijos kortelių, kol nepaprašome, nes nelaiko mūsų užsienietėmis. Ji prasideda nuo karštos vištienos gabaliukų su daugybe bulvių dosnių avialinijų lauknešėlyje. Nuo pusiau suprantamų užrašų.

Mus sutikusi komanda bando visu kuo įrodyti, kad bus įdomu, turininga ir tvarkinga; Vakarų europiečiai paskutiniu punktu ryškiai abejoja. Suomijos švedas juokauja, kad ukrainiečiai neskiria autobuso nuo saunos – už nekantrumą jam vėliau teks brangiai sumokėti. Nesulaukęs instruktažo dėl nepatikimų bankomatų, jis ilgai putojosi, kai vienas iš tų aparatų nesiteikė jam duoti pinigų.

Viešbučio kortelę reikia kaišioti visur – kad įeitum į kambarį, kad važiuotum liftu, kad degtų šviesos… Kai kurie nesmagiai jaučiasi, stebimi koridoriuje sėdinčių policininkų. Vėliau pamatysime, kad merginoms su mažai dengiančiais auksaspalviais šortukais apsauginiai netrukdo.

Ir štai pagaliau – miestas! Muzikos miestas – oro uoste, lifte, perėjose iš karto esi apgaubiamas garsų. Prie viešbučio lauke stovi kolonėlės – vakare jos užleis vietą gyvai besiliejančiai „Strangers in the night“. Per vairuotojo radiją išgirsti ir rusiško popso, ir senos muzikos, kurios niekas nebeklauso, bet visi moka žodžius mintinai. Viename požeminės perėjos kioskelių gėlių pardavėjas artėjant vidurnakčiui susimąstęs klausosi repo. O po pusryčių tiesiog negali neatskambėti fortepijono melodijos iš koridoriaus.

Romantikų miestas – kitapus nepriklausomybės aikštės kostiumuotas vaikinukas susikaupęs kažko laukia su balta rože. Perėjose, nekreipdami dėmesio į praeivius, bučiuojasi poros, bet ne kaip prancūzai, sulindę vienas kitam į gerkles, o taip, lyg atsargiai tyrinėtų vienas kitą ką tik susitikę, bet tarsi kažkokiam magiškam reklaminiam klipe pagal kvapus, spalvas ar dar nežinia ką atpažintų fatališką aistrą ir net nepagalvotų, kad įmanoma jai nepasiduoti. Net Lietuvoje pagarsėjusios išsičiusčiusios ukrainietės vaikšto visai ne su treninguočiais ir ne su pinigingais užsieniečiais. Daugybė žmonių vaikšto, sėdi ant suoliukų, braido po platų fontaną, prisėda tiesiog gatvėje su alaus buteliu – tai nedraudžiama.

Spalvų miestas, kurio kraštelį matau iš savo vyno, aukso ir smėlio spalvos dryžuotai margo miegamojo. Spalvų miestas, kurio vienoje aikštėje iš dviejų pusių matosi ryškios žydros cerkvės su auksiniais stogais, kuris gauna gerti pakankamai saulės, kad kiekviename žingsnyje žvilgėtų lakas ant tūkstančių kojų pirštų. Ir bateliai bateliai – kokie buvo madingi Lietuvoje prieš porą metų, naujausi minkšti su kaspinėliais, žaižaruojantys įsispiriami, fatališki raudoni, aukštasmailiakulniai, kurie visiems asocijuojasi su striptizo šokėjomis, balti ir margi, kokių tik gali sugalvoti. Kiekviena tame margumyne nori būti spalvinga savaip, ir aš pradedu jas netgi suprasti.

Praeičiai melancholiškai besišypsantis miestas – niekas nesibaido penkiakampės žvaigždės pačiam centre, prie vienos iš požeminių perėjų susikaupęs ir palinkęs į priekį praeivius pasitinka Leninas. Viešbučio konferencijų salėje švelniai tilindžiuoja nuo lubų pakibę šviestuvai, o užkandžiai profsąjungų rūmuose dvelkia TAIS laikais, kai visi iš mažai produktų gamino išmoningus užkandžius.

Už 23,6 grivinos (apie 12 lt) gaunu sriubos su daktariškos dešros gabaliukais, agurkų salotų, skanių virtinių su mėsa ir didelį bokalą giros iš kranelio. Vakarų europiečiai stebisi Besarabijos turgumi, bet ne visi – su dane kalbamės, kad jis visai kaip Gioteborge. Abejojame, ar naktį bus saugu grįžti, bet tik tol, kol pamatome po porą apsauginių kiekvienoje požeminėje perėjoje. Naktį bandau nufotografuoti Šolom Aleichemo skulptūrą, bet ji susilieja taip, kad lieka tik draugiškai mojantis vaiduoklis. Dabar jau atrodo – būta ar sapnuota?