Memoirs of a geisha – Geišos neva tai išpažintis (filmas)

Egzotiškos veikėjus supančių vaizdų spalvos, garsių aktorių vardai ir įdėmus netikėtai mėlynų pagrindinės veikėjos akių žvilgsnis iš reklaminių plakatų žadėjo jei ne gilų ir įspūdingą, susimąstyti skatinantį kūrinį, tai bent jau spalvingą ir „gražiai padarytą”, nenuobodų reginį. Populiarumą užsitarnavusios to paties pavadinimo knygos siužetas taip pat leido tikėtis, kad filmas atvers langą į paslaptingų, grakščių ir vis dar Vakaruose prieštaringai vertinamų geišų pasaulį. Deja, rezultatas nuviliantis…

Iš pat pradžių įtarimą sukėlė filmo kūrėjų pasirinkimas pagrindines roles patikėti kinų aktoriams. Tarp pagrindinių veikėjų pasirodo tik vienas japonas – Kenas Watanabe, kuris, kaip visada, savo rolę atlieka švariai, bet kažkaip neįsimintinai. Garsioms kinų aktorėms sunku papriekaištauti dėl vaidybos, bet iš viso šio kultūrinio mišinio išėjo tipiškas holivudo produktas. Holivudiškas šis filmas visomis prasmėmis: nuglaistytas, nusaldintas, politiškai korektiškas… Visai be reikalo drastiškai nukirpta pabaiga, todėl herojai paliekami toje vietoje, kur galima tikėtis saldaus „happy-end’o” vietoj gyvenimo rudeniu ir melancholija dvelkiančio pagrindinės veikėjos likimo atpasakojimo kaip knygoje. Savaime suprantama, nebelieka ironiškų pastabų apie amerikiečius. Išmestos visos pagrindinės herojės intymaus gyvenimo scenos, knygoje buvusios tokios detalios ir buitiškos, kad net nesinori jų vadinti erotinėmis, – ir taip dingsta visas kultūrinis savitumas. Nebelieka geišos dienoraščio. Lieka nuobodi, popsinė Pelenės istorija japoniškoje aplinkoje. Ir amžinas klausimas: kiek gi dar filmų industrija perdirbinės šį nemirtingą Pelenės ir princo motyvą, tesugebėdama pakeisti keletą aplinkos smulkmenų?

Kad būtų egzotiškiau, filmo kūrėjai į veikėjų kalbą prikaišiojo japoniškų žodžių ir nepasivargino jų išversti ir paaiškinti. Todėl japonų kalbos nesuprantančiam žiūrovui tikriausiai teliko tik spėlioti: kas yra „one-san” (jap. „vyresnioji sesuo”)? Koks nors antras vardas? Titulas? Juo labiau gali likti visiškai neaišku, kodėl veikėjai elgiasi vienaip ar kitaip. Žinoma, paaiškinimus knygoje pateikti daug lengviau nei filme, bet atrodo, kad filmo kūrėjai net nesistengė, kad po seanso žiūrovas išeitų daugiau supratęs apie japonų kultūrą. Vietoj to žiūrovas pagal sumanymą turėtų išplėstomis akimis ir nusistebėti „štai kaip ten Japonijoj būdavo…”, išoriškai žavėdamasis Rytų egzotika, o giliai širdyje vis dar laikydamas tuos rytiečius mielais ir žaviais, bet keistais ir nesuprantamais.

Jums patiks, jei svarbiausia – vizualinis efektas, ir dzin tie netikslumai.
Jums nepatiks, jei skaitėte knygą, iš kurios pasiskolintas siužeto gabalas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.