Hebrew hammer (filmas)

Anądien sumaniau pažiūrėti kurį laiką mano lentynose besivarčiusią komediją. Ir, neslėpsiu, turėjau pripažinti, kad bent jau tokiu mano gyvenimo laikotarpiu toks humoras buvo kaip tik. Įvairūs epizodai sukelia emocijų spektrą nuo isteriško kvatojimo iki aikčiojimo „kaip žiauru…“. Tvarkingas, išrankiotas, neprailgstantis ir, spėju, antrą kartą žiūrėti įmanomas kūrinys.

Siužetas atrodo paprastas, bet iš tiesų pilnas užuominų, kurios slapstosi smulkiose detalėse, veikėjų varduose, namuose, pokalbiuose… Visko centre – super herojus, šimtuose ankstesnių šio žanro darbų nuzulintas iki švytėjimo: besiplaikstantys skvernai, tamsūs akiniai, gilus balsas, tirštai šį asmenį gaubiantis aplinkinių dėmesys, stambūs gangsteriški žiedai ant pirštų ir… Dovydo žvaigždė visur, kur tik ją galima priklijuoti, išraižyti, įspausti ar įmontuoti. Herojui duota nei daug nei mažai – išgelbėti šį kartą ne Žemę nuo ateivių antpuolio, o Chanuką nuo bepročio Kalėdų senelio įpėdinio, nusprendžiusio išnaikinti visas alternatyvas Kalėdoms. Gelbėti – toks siužetas klojasi po kojom, tiksliai pritaikytas tokio tipo kietuoliams-karštuoliams. Kadangi herojus yra didesnis individualistas nei legendinis katinas iš sovietinio „multiko“ apie pirmykščius žmones, gelbėti jį reikia įkalbėti. Tegul pamato, koks yra svarbus. Svarbumą pabrėžia generoliško charakterio Žydų teisingumo lygos vadovo teiginiai „Chanukos likimas ant tavo pečių“ ir visokeriopai išdailintos šio personažo dukters meilė.

Režisierius Jonathanas Kesselmanas, save tituluojantis „Jewsploitation“ žanro (exploitation potipis, jei ką) išradėju, atrodo, su meile purena pasaulį savo šauniajam herojui, iškeldamas jį – filmo pradžioje dar mažo apvalaino berniuko pavidalu – iš „Jews not welcome“ pasaulio į žėrinčią šlovę su visais kietuolio atributais. Tačiau, besisklaidant filmo sukeltam įspūdžiui, imi galvoti: hmmm… o iškėlė tik jį vieną. Davė aštrų protą, fizinę jėgą, patrauklumą, gerą tačką, dailią merginą prie šono (nors ji moka ne tik savo žavesiu pasinaudoti, bet ir paspardyti bei pašaudyti – pati galėtų aštuonias Chanukas išgelbėti, bet kurgi jau ten. Kartu filmą žiūrėjusi draugė, įsimylėjusi Niujorką, sako: „Kiek ten [N.Y.] mačiau ortodoksų žmonų, jos maždaug taip ir rengiasi“). Dar yra žavingas „yiddishe mame“ įsikūnijimas, makabriškas neva užaugęs Dickenso personažas ir pulkas juodaodžių su didelėmis ševeliūromis, kalbančių tipišku slengu ir slepiančių ginklus po plačiais spalvingais marškiniais. Šalia jų – lanksčios juodosios panteros, kurios yra tam, kad gražiai puoštų kietuolius. Yra ir politinių motyvų: kai galiausiai nugali gėris, Kalėdų Senelis išrenkamas demokratiškai, ir būtinai juodaodis (nors ir nepanašus į kandidatą į JAV prezidentus :)) Protas suvokia, kad viskas padaryta tyčia – retas tokios tautybės superherojus implantuojamas į nė kiek nepakeistų stereotipų pasaulį, kad tik dar kartą pasimatytų pastarųjų gajumas. Bet nesąmoningai vis tiek kažkaip – ech, gi buvo galima dar ką nors išgelbėti, ką? Tai tiek idėjų.

Užtat gero, trenkto ir kandaus humoro – nors vežimu vežk. Surankioti, sukoncentruoti ir apkaišyti stereotipai – taip, šis filmas apie antisemitizmą, kreivo veidrodžio blyksnis į dar kreivesnį mūsų žvilgsnį. Visoms subtilybėms surašyti atskiros vikipedijos prireiktų.

Jums patiks, jei žvengėte iš „Borato“ juokelių, bet pasigedote jame subtilumo.
Jums nepatiks, jei viską priimate tiesiogiai, ir jūsų jautri širdis negali pakęsti tegu ir ironiško, priešingam efektui sukelti naudojamo pasityčiojimo. Priešingu atveju siūlau susiveikti šitą filmą, kaip sakė vienas personažas, „rrrhhight avėy“.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*