Aoi haru – Žalias pavasaris (filmas)

Berniukų gimnazijoje, kur vyksta veiksmas, galioja savos taisyklės, ir kiekvienas, kuris turi kažką prieš, netenka dantų ar bent jau pridaužomas. Kaip kasdienybėje vertinamas šaltakraujiškumas, taip esminiais momentais vertinama drąsa: gaujai vadovaus tas, kuris sugebės daugiausiai kartų, atsistojęs ant stogo krašto, suploti rankomis. Jei pabijosi nukristi, gėdingai pralaimėsi. Jei ne – rizikuoji nesuspėti sučiupti turėklų ir elegantiškai išitėkšti ant šaligatvio. Pačiu „kiečiausiu” tampa tas, kuris sumuša ansktesniojo rekordą. Taip suplojimų vis daugėja. Vadovavimas gaujai pamažu virsta gyvybės ir mirties klausimu.

Iš tiesų, visi gražūs dalykai pamažu nyksta, kartu sklaidosi jaunatviškos svajonės. Mokyklos baigimo nuojauta įneša įtampos. Vienų jaunuolių laukia studijos ir darbas, kitų – visuomenės užribis ir nusikalstamos struktūros. Žiaurumo niekas net nebando nuslėpti. Kankinimo būdai stebina išradingumu. Paklaustas, kur dingo bendramokslis, vienas iš herojų ramiai atsako: „Nužudžiau”, ir nusišluosto rankas į kito bendramokslio švarką.

Čia nėra gerų ir blogų. Žudikas, paklaustas apie savo svajones, pirmiausia pamini taiką pasaulyje, ir iš jo pasišaipoma, esą tai – nieko konkretaus. Pamažu tirpsta paskutiniai jaunatviško idealizmo likučiai. Mirtis įsiskverbia į jaunuolių pasaulį kaip natūralus aplink klestinčio žiaurumo tęsinys. Beprasmė mirtis – visi tampa gimnazijoje galiojančių žiaurumo taisyklių aukomis. Iš šono žiūrint – beprotybė. Bet herojams – visas gyvenimas.

Jums patiks, jei patinka Takeshi Kitano stilius ir mėgstate pamąstyti po filmo.
Jums nepatiks, jei jautriai reaguojate į išradingas paaugliškas inkvizicijas arba labiau mėgstate veiksmą nei būsenos kitimą.