Kill Bill (filmas)

Filmukas is serijos „Kiek-šovė-nenušovė-kiek-pjovė-nepapjovė“, su pagrindine heroje, kuri, susikovusi su visa armija gerai treniruotų japonų ir visus ištaškiusi, su kardo rėžiu nugaroje strykčioja visiškai šviežutėlė. Ką, gi, tąsyk paplokime gležnutei merginai! Šviesus plaukučiai, nekaltas veidelis, 0% muskulatūros, o lavonų skaičiuoklis sukasi greičiau nei Van Damme’o, Seagullo ar Stalonės herojų.

Ir tie dar dažniausiai kokį automatą į rankas nusitveria, o čia mergužėlė tik su kardu mojuoja! Va taip. Tiesa, anie buvo humaniškesni su savo kontroliniais šūviais, o šio filmo herojė meistriškai kapojo rankas, kiurdino pilvus ir švaistė gyvų kūnų gabalus, palikdama priešininkus raitytis baisioje agonijoje. Žiurint iš humanistinių pozicijų, kažkaip  negaila gal tik dviejų nekrofilų.

Tiesa, reikia pripažinti, kad kai kas šiame filme buvo pakenčiamai padaryta, ar bent jau prie to padirbėta. Tai ir muzika, ir kapotas, bet beveik tikslus Umos Thurman tarimas, kai ji kalbėjo japoniškai, ir kovos scena ant sniego, tokio nekaltai balto kaip… sniegas, che. Dviejų moterų kova panaši į šokį su kardais. „Blogiukė“ vilki baltu kimono ir, nepaisant judesius varžancio apdaro, grakščiai mojuoja trumpu kardu, kol „geruolės“ kardas smagiai nurėžia gabalą jos galvos. Perpjautos smegenys turėtų numirti per porą sekundžių, bet blogiukė dar spėja pagirti priešininkės kardą. Belieka pasidžiaugti, kad epizodas „nekabina“ ir negresia košmarai kitą naktį.

Yra ir įtartinų dalykų: šypseną kelia po ketverių metų komos vis dar nepriekaištingas herojės pedikiūras, keista, kad garsusis kardas, lyg popierių rėžiantis galvas, rankas bei kitas kūno dalis, ir net kardus, buvo padarytas per savaitę metų metus šio amato nepraktikavusio meistro; keista, kad kardų meistras sako blondinei žudikei, kad jos tarimas, kai ji kalba japoniškai, „visai kaip mūsų“ (okinavietiškas?); keista ir tai, kad herojei pavyksta vien valios jėga taip išjudinti paralyžiuotas kojas, kad netrukus tos kojos jau laipioja sienomis. Apie įspūdį po filmo galima pasakyti vienu žodžiu – neįtikina. Kaip neįtikina banalus „atleisk“, herojai žiūrint į akis mažai mergytei po to, kai ką tik nužudė jos mamą.

Minties čia nedaug: dažniau nei bet kuris žodis filme girdisi pratisas „aaaaa!“, trykšta kraujo fontanai iš nukirstų arterijų, po herojės kojomis krinta tiršta beveidė priešininkų masė. Tokia mergiščia būtų viena Žalgirio mūšį laimėjusi!

O pabaiga prašosi užrašo „To be continued“. Žudikės sąraše žmonių, su kuriais dar reikia susidoroti, lieka trys vardai. Su jais bus susitvarkyta kitoje dalyje. Kam įdomu, galės pažiūrėti, bet kokia prasmė, jei galima atspėti?

Jums patiks, jei norite pamatyti Umą Thurman mėsininkės amplua, jei mėgstate kompiuterinius žaidimus su daug sparduolių arba ieškote popsinės pseudorytietiškos estetikos.
Jums nepatiks, jei kažką išmanote apie Japoniją, mėgstate subtilią ironiją, dialogus arba gerą skonį.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*