Šiandien man kūrybinė krizė – diagnozuoju ir pateisinu kiekvieną neatliktą darbą, nepamąstytą mintį ir neištartą žodį. Kasdien aš perdirbu ir perpilu per save didelius kiekius (oi, banaliai dabar pasakysiu) energijos. Ko? Informacijos? Minčių? Vaizdų? Žodžių, štai ko. Jie įeina, sudaro įvairius polimerinius junginius, o paskui išeina gyventi toliau. Tokia mano funkcija visuomenėje, matote. Perleisti per save žodžius, surinkti vienus ir išleisti kitus. Išskalbti, padažyti, jei reikia.

Sporto salėje milžiniškame veidrodyje atsispindi būrelis savimi nepatenkintų kūnų, kuriuose glūdintis grakštumo troškimas, švelniai už rankos vedamas ramios muzikos, išsilieja sunkiai apibūdinamu estetiniu srautu. Dar atsispindi didelis langas su rūku. “Simple obsession”, – dainuoja “Enigma”, ir pro langą pralekia varnų pulkas. Seniai sakiau, kad varnos – meniškiausi sutvėrimai.

Tada skubu aš į ŠMC – tik tam, kad įsitikinčiau, jog nuo išpreparuotų svetimų minčių ir kompleksų man geriau nebus. Kad geriausiu atveju spengs ausyse, vidinėje ausyje dygs spalvingi grybai, o akyse tvinksės rožiniai žaibai.

Geriau ir neturi pasidaryti. Spalvos pralekia. Pieštas vaikis ryja kažkieno koją. Tegu sau ryja. Iš vienos videoinstaliacijos kažkoks žmogėnas pažiūri taip, kad jo žvilgsnis lyg tyčia kerta mano, šonu stovinčios, regėjimo lauką. Nuo to žvilgsnio pasijuntu taip, lyg žmogėnas bandytų man akimis nuplėšti drabužius, įsitikinęs, kad pati prisiprašiau. Atstok! Vis tiek jau spėjo kažką iš manęs atimti. Sakyčiau, privatumą, bet nebežinau, kas tas yr. Geriau paklaidžiosiu baltų detalių koridoriuose. Kažkokia porelė žaidžia biliardą.

Bet ištaršytas parolonas, negrabios medinės konstrukcijos ir keturios plokštelės, kurias vaikiškai džiūgaudamos “miksuojame” kartu su kažkokia užsieniete, bent jau prašluoja visokį šlamštą iš galvos.

Ech, o paskui jau nėra malonesnio vaizdo kaip raštuotų pėdkelnių parduotuvė ten, kur prasideda Užupis.

Prisimenu, kai perėjau į kitą mokyklą, iš kurios nebebuvo galima parbėgti namo per 15 minučių, ir nusprendžiau išbandyti, kiek laiko užtrunku važiuodama troleibusu, vieną minutę lyg šaltas dušas perliejo nemaloni mintis: dabar kasdien dešimtys visiškai nepažįstamų žmonių turės visas teises mane liesti.

Pagalvojau taip tada, kai kažkoks senukas susvyravęs staigiai sustojusiame troleibuse įsikibo į mane, beveik apkabindamas per liemenį. Visko pasitaiko. Ir viskas keičiasi. Dabar ne tik kad atpratau keiksnoti tokį keliavimo būdą kiekvieną kartą, kai kažkas prisiploja visu ūgiu, įremia alkūnę į smilkinį ar vožteli krepšiu. Esu tikra, kad daugybę kartų ir mano kuprinė kam nors bjauriai brūkštelėjo per veidą, ir mano koja privertė suklupti, ir mano galva trukdė pasiekti turėklus. Ir turbūt niekas nesusimąstė, kad tai nepakenčiama.

Tai, kas bent kiek atviresnėje erdvėje neabejotinai būtų lengvas smurtas arba priekabiavimas, čia yra neišvengiamybės dalis. Gali net pagalvoti, kad ne dėl autobuso ar troleibuso trūkčiojimo koncentruota žmonių minia banguoja ir stumdosi, o priešingai – visa transporto priemonė liula nuo sadomazochistinio trynimosi. Viešasis transportas kaip stichija – niekas nekaltas dėl jos siautėjimo. Todėl apkūni ponia niekada neatsiprašys, kad ką tik užgriuvusi visu svoriu išsuko man ranką.

Todėl vis turtingėjančios visuomenės nariai, galintys sau leisti porą valandų pastovėti kamščiuose, bet užtat nuo šio pasaulio atsitvėrę maža plienine konstrukcija, kurią bent jau gali vadinti sava, tikriausiai pasijunta jaukiau įsivaizduodami, kaip kasdien šimtai miestiečių lipa į liulantį antiprivatumą ir laukia, kada užsidarys durys.

Nesistebiu, kad Tokijo gyventojų regėjimas viešajame transporte iš tunelinio iš karto persijungia į tokį, kuris eina kiaurai niekam nereikšmingus kūnus. Stovi prie žmogaus per pusę metro ir matai, kad jam ar jai neegzistuoji. Esi nematomas ir jokiais pojūčiais nepatiriamas. Niekas negirdi, apie ką kalbiesi su kaimynu. Niekas nemato, kad žvalgaisi aplinkui. Niekas nejaučia, kad kvėpuoji į veidą.

Iš geliančio vėjo, sniego šratų ir minčių žvarbumos išplėšia atsidarančių durų garsas. Kaip gerai, pagaliau atvažiavo!

Išėjus į lauką kaip šilkinė skara užsklendžia retos miesto miglos, kurias grūdelį tikriausiai lesioja balandžiai aikštėje priešais Vyriausybę. Viskas atsispaudžia, viskas pažymi, kokias spalvas šiandien dėvi. Atmintyje įsispaudžia ir atsitiktinai nugirstos svetimų pokalbių nuotrupos:
- Yra daug anekdotų apie blondines…
- …Tik džiazas…
- Nežinau, gal kitame rajone ir yra, bet čia tikrai nėra…
- And… aaa… I know that in Riga…
- Gerai, kad lotynai išmirė – daug paprasčiau…
- Iš tikrųjų, yra visokių įdomių tų skulptūrų…

Iškvepi daug šilto švelnumo miesto erdvei kiekvieną kartą, kai vakarėjant pamatai patikimai spindintį kryžių Šv.Elenos skulptūros rankose, kai nudžiungi, jog šiandien tavo mėgstamiausioje kavinėje nepriklydę atgrasių sekso turistų, kai stengiantis prasilenkti su praeiviu ant siauro šaligatvio atvilnija šviežių bandelių kvapas ir kai skubi fiksuoti kiekvieną akimirką, kol tavo kolonų, kino teatrų, žemų langelių ir aptrupėjusių sienų dar nesuėdė beveidžiai dangoraižiai.

Svajingai besižvalgant pro troleibuso langą, atsibusti priverčia kažkieno telefono skambutis su įrašytu įkyriai zirziančiu moterišku balsu: “миииилый, твоя солнушка званит, возми трубку”. Kitoje stotelėje reikia išlipti ir nusiklijuoti šypseną, nes būtų negražu, jei kas nors šalia sunerimtų, jog ką tik padarė kažką gėdingai juokingo.